„Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“, – prieš septyniasdešimt metų rašė genialus lietuvių poetas Henrikas Radauskas.
Per gyvenimą jis dirbo įvairius darbus, kartais ir labai nelengvus, bet išliko padorus ir ištikimas pašaukimui, į politiką nėjo ir, be jokios abejonės, savo kūryba pateko į Lietuvos kultūros aukso fondą. O kur pateks dabartiniai pirmieji mūsų valstybės asmenys? Žinome, kad, nepaisant likimo malonių, viską lemia darbai ir gebėjimai juos atlikti. Ar gabus mūsų Prezidentas, ar iškilus mūsų Seimo Pirmininkas, ar talentinga mūsų Vyriausybės vadovė? Be abejo, tai ne eiliniai žmonės iš gatvės. Todėl labai svarbią sąlygą savo nuopelnus įrašyti į Lietuvos istoriją aukso raidėmis jie turi. Bet ar įrašys? Jau dabar aišku, kad ne. Prezidentas Gitanas Nausėda visą pirmąją savo kadenciją labiausiai mėgo „stovėti po medžiu“: nesikišti į jokius aštresnius reikalus, nedvejodamas savo parašu laimino akivaizdžiai kenksmingus mūsų šaliai ir tautai dalykus (I. Šimonytės Vyriausybės ministrų be aukštojo mokslo ir būtinų kompetencijų tvirtinimas, „Igničio“ bei kitų strateginių įmonių privatizavimas, pseudo mokesčių reformos bei lietuvių kalbos abėcėlės darkymo palaikymas ir t. t., ir t. t), o antrąją savo kadenciją jis pradėjo tiesiog agresyviais veiksmais prieš Lietuvą ir neabejotiną daugumą jos piliečių (laužydamas LR Konstituciją, neleistinai dalyvavo abiejų šalies Vyriausybių formavime, į jas deleguodamas net po tris savo ministrus, kurie, kaip matėme, vykdė ir tebevykdo kažkam kitam, bet ne Lietuvai naudingą politiką). Deja, negalime nuoširdžiai pasidžiaugti ir LR Seimo Pirmininku Juozu Oleku. Tiesa, Seimui jis vadovauja vos kelis mėnesius, bet ir per tą laiką ne tik buvo galima, bet ir reikėjo padaryti ryškesnių gerų darbų, kad sumažintų užsitęsusią sumaištį valstybėje: formuojant dabartinę Vyriausybę, sudėliojant Seimo darbų planą pagal mūsų šalies prioritetus ir interesus, sukuriant sklandų ir patikimą bendradarbiavimo mechanizmą tarp valdančiosios daugumos partnerių (viešai girdėjome daug nusiskundimų dėl keisto bendradarbiavimo mechanizmo, ypač pateikiant kitų metų valstybės biudžeto projektą), sutvarkant nepateisinamą nepagarbą Lietuvai ir Ukrainai, „padžiovus“ abiejų šalių vėliavas pagrindinėje Seimo posėdžių salėje, beveik nieko nedarant, kad Lietuva turėtų tikrą socialdemokratinės pasaulėžiūros partiją, o ne tik tos partijos iškabą, ir t. t., ir t. t. Jau tapo aišku, kad ir LR Vyriausybės Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė nepelnys daugumos šalies piliečių pagarbos, meilės ir ilgalaikio pripažinimo laurų. Jei nenori kalbėtis su visais savo kaimynais, net ir tais, kurie Rytuose, jei atmeti diplomatinį bendravimą ir tarpusavio problemų sprendimą diplomatinėmis priemonėmis, jei bauginimu ir sienų uždarymu galvoji ką nors gero pasiekti, tai apie kokius iš tiesų vertingus pasiekimus ir apie kokias aukso raides istorijoje galima kalbėti? Jei ekonominių, švietimo, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos sistemų, migracijos, tautos nykimo ir kitų didžiulių problemų akivaizdoje pradedi šnekėti apie Stambulo konvencijos ratifikavimą, būtinybę priimti partnerystės įstatymą dar šioje Seimo sesijoje, jei „vaiko priežiūros atostogų“ termino pakeitimas yra svarbiau už Lietuvos valstybės ir jos piliečių išlikimą, tai apie kokias aukso raides galima svajoti? Beviltiška. O ar galima išbristi iš to beviltiškumo liūno? Galima. Tik reikia turėti proto ir noro tai padaryti. Man regis, mūsų tauta dar jų turi. Tiesa, gal ne tiek daug, kad galėtume būti tikri savo sėkme. Todėl turime kasdien visa tai stiprinti. Ar stiprinsime?
Dar vienam metų ratui visai priartėjus prie savo pabaigos noriu nuoširdžiai padėkoti visiems žurnalo skaitytojams, visų bendrovių darbuotojams, su kuriais ne vienerius metus ėjome kartu, ir visiems žurnalo bendradarbiams, kad buvote supratingi, ištikimi, geranoriški. Linkiu labai gražių Šventųjų Kalėdų ir taikių bei nuostabių ateinančių metų visiems. Ir tiems, kurie kažkodėl nenori savo vardų į Lietuvos istoriją įrašyti aukso raidėmis.
