LR Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus atsakymai į žurnalo Miškai klausimus.
Ar esate patenkintas miškingumo ir urbanizuotų vietovių proporcija šalyje? Dabar 33,3 % valstybės ploto dengia miškai. Gal to užtenka ir nebereikia veisti naujų miškų Lietuvoje?
Kalbant apie Lietuvos Respublikos žemės pasiskirstymą pagal naudojimą, daugiausia šalies teritorijos užima žemės ūkio naudmenos, toliau eina miškai, o urbanizuotos vietovės sudaro palyginti nedidelę dalį. Įvertinus šiandienines klimato kaitos politikos aktualijas, ekologinę, ekonominę ir socialinę miškų svarbą visuomenei, Lietuvos miškingumą vis dar reikėtų didinti. Tą numato ir strateginiai miškų politikos dokumentai – Vyriausybės patvirtinta Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros programa. Manau, kad ateityje Lietuvoje bus sodinami nauji miškai, bet šalies miškingumas nebedidės taip sparčiai, kaip iki šiol.
Kaip, Jūsų požiūriu, praėjusiais metais buvo prižiūrėti šalies miškai – tiek privatūs, tiek priklausantys valstybei?
Vertinant bendrai ir nepaisant kai kurių egzistuojančių problemų, ir valstybiniai, ir privatūs šalies miškai, mano nuomone, tvarkomi neblogai. Tą patvirtina gerėjantys kokybiniai ir kiekybiniai miškų rodikliai, šalies ir užsienio ekspertų vertinimai, nemenkas miškų ūkio indėlis į šalies ekonomiką. Vis didėja miškų socialinė ir aplinkosauginė svarba, o šias kartais prieštaringas funkcijas pavyksta neblogai subalansuoti.
Kaip vertinate praėjusių metų valstybinių miškų ūkinės veiklos rezultatus?
Nors dėl smarkiai sumažėjusių medienos kainų ekonominiu požiūriu praėję metai nebuvo patys geriausi, o grąža valstybei iš jai priklausančių miškų įvairiais mokesčiais dėl objektyvių priežasčių, palyginti su 2014 m., sumažėjo, valstybinių miškų ūkinės veiklos rezultatai vertintini teigiamai. Pagal išankstinius Generalinės miškų urėdijos duomenis, visos miškų urėdijos metus baigė pelningai, nors kai kuriose tas pelnas liko tik simbolinis. Tai yra akivaizdus signalas, kad dalies miškų urėdijų ekonominis gyvybingumas, ypač kalbant apie tolimesnę perspektyvą, yra problemiškas. Iš kitos pusės, tai parodo, kad šioje ūkio šakoje dar yra daug vidinių rezervų, susijusių su valdymo efektyvumo gerinimu, administracinės naštos mažinimu, racionaliu finansinių išteklių naudojimu.
Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA), pavieniai privačių valdų savininkai ir bendrovės, užsiimančios medienos ruoša, labai kritiškai vertina pernai įsigaliojusį papildomą 5 % apyvartos mokestį, taikomą privačių miškų savininkams. Dėl to LMSA net kreipėsi į ES Teisingumo Teismą ir tikisi laimėti šią bylą. Ar neketinama pripažinti suklydus ir atšaukti ne iki galo apgalvoto sprendimo?
Miškų įstatymo pakeitimas, pagal kurį visiems miškų valdytojams, įskaitant ir privačių miškų savininkus, nustatyti vienodo dydžio (5 %) atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, o iš tų atskaitymų surinktos lėšos naudojamos bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti, įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 dienos. Galiu sutikti, kad Seimas tokį miško savininkų papildomą apmokestinimą įvedė kiek skubotai ir neatsižvelgęs į Vyriausybės siūlymus prieš tai išnagrinėti visą su miškų ūkiu susijusių mokesčių sistemą, tik tuomet spręsti dėl šios sistemos pakeitimų. Tačiau principas, kad prie bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo privačiuose miškuose turi prisidėti ir tų miškų savininkai, iš esmės yra teisingas. Normalu, kad už privačių miškų inventorizavimą, kaip ir už miško gaisrų gesinimą privačiuose miškuose, miško kelių priežiūrą turėtų bent iš dalies sumokėti patys privačių miškų savininkai, o ne vien miškų urėdijos. Todėl kalbėti apie visišką mokesčio atšaukimą nėra pagrindo, o diskusijas apie mokesčių miškų ūkyje tobulinimą bus galima atnaujinti sulaukus rezultatų ir įvertinus ne tik surenkamas lėšas, bet ir jų panaudojimo bendrosioms miškų ūkio reikmėms efektyvumą.
Dar viena rimta, įsisenėjusi problema – rezerviniai valstybės miškai. Ar Vyriausybė negalvoja šiais metais išspręsti šio klausimo, perduodama jų priežiūrą ir naudojimą miškų urėdijoms? Juk pradėjus naudoti brandžius ir perbrendusius medynus būtų galima papildyti valstybės iždą, na, kad ir tarptautinėms skoloms mažinti.
Galima sutikti, kad ši įsisenėjusi problema sprendžiama nepakankamai efektyviai dėl vykstančios žemės reformos. Nuosavybės teisėms atkurti rezervuotų miškų įtraukimą į normalią ūkinę veiklą vėl pristabdė sprendimas, pagal kurį leista laisvos žemės fondo miškais kompensuoti už miestuose turėtą ir buvusiems savininkams negrąžintiną žemę. Nepaisant to, Vyriausybės iniciatyva tam tikrus kriterijus atitinkantys laisvos žemės fondo miškai, kurie nereikalingi nuosavybės teisėms atkurti, dalimis yra nuolat perduodami valdyti miškų urėdijoms. Siekiant greičiau užbaigti šį procesą, Žemės ūkio ministerija ir Aplinkos ministerija yra įpareigotos ieškoti naujų sprendimų. Vienas iš variantų gali būti visų likusių vadinamųjų rezervinių miškų perdavimas miškų urėdijoms nuolatinei kompleksinei miškų ūkio veiklai vykdyti. Ir priėmus tokį sprendimą, proceso nepavyktų užbaigti per vienus metus.
Ar Jus, kaip Lietuvos Vyriausybės vadovą, tenkina valstybinio miškų sektoriaus valdymo efektyvumas? Ar reikia spartinti pažangą šioje srityje, ar tiesiog reikia leisti šitam sektoriui natūraliai vystytis?
Diskusijos dėl valstybinių miškų valdymo gerinimo vyksta jau ne vienus metus. Deja, iki šiol racionalių sprendimų ar susitarimų nei tarp politikų, nei pačioje miškininkų bendruomenėje nėra. ES šalių patirtis rodo, kad valstybiniuose miškuose vyraujantis valdymo modelis yra toks, kad juos valdo ir ūkinę bei komercinę veiklą vykdo viena (centralizuota) valstybės valdoma įmonė ar organizacija. Į būtinybę reformuoti šį sektorių dėmesį atkreipė ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, į kurią stojimo derybas Lietuva yra pradėjusi, ekspertai. Jie rekomendavo imtis veiksmų dėl valstybės valdomų įmonių. Pirmiausia pasiūlyta stiprinti valstybės nuosavybės funkciją. Antra, rekomenduota didinti įmonių valdybų nepriklausomumą. Trečia, pasiūlyta peržiūrėti valstybės valdomų įmonių teisines formas, be kita ko, pertvarkant valstybės įmones į (akcines) bendroves bei racionalizuojant sektorius, kuriuose yra didelis skaičius tą pačią veiklą vykdančių įmonių. Valstybės įmonių miškų urėdijų skaičius (42) yra nustatytas Miškų įstatyme – jį pernai priėmė Seimas. Tačiau prie šio klausimo gali tekti sugrįžti, nes miškų ūkiui, kaip ir kitoms ūkio šakoms, nepaisant specifiškumo, turi būti keliami tie patys ekonominio efektyvumo reikalavimai. Noriu paraginti ir miškininkų bendruomenę aktyviai dalyvauti šiose diskusijose ir pateikti argumentuotus siūlymus dėl valstybinių miškų valdymo tobulinimo.
Kokios užduotys keliamos šalies valstybinių miškų valdytojams ir ko tikimasi iš privataus miškų sektoriaus šiais metais?
Valstybinių miškų valdytojams prioritetiniai uždaviniai išlieka panašūs, kaip ir pernai: užtikrinti maksimalias pajamas ir grąžą valstybei už miškų urėdijoms patikėto valstybės turto naudojimą, tinkamai prižiūrėti ir saugoti valstybinius miškus. Minėtinas ir specifinis pastarųjų metų uždavinys, kuris miškų urėdijoms išlieka aktualus ir 2016-aisiais – biokuro ruoša ir aktyvus dalyvavimas Biokuro biržoje.
Tikiuosi, kad šiemet privataus miškų sektoriaus indėlis į šalies ekonomiką tik didės, o miško savininkai jausis visaverčiais šeimininkais, atsakingai juos tvarkys ir kurdami savo gerovę prisidės prie šalies ekonomikos augimo.
Po žaliaisiais Lietuvos skliautais vienas iš svarbesnių šių metų įvykių – tarptautinė paroda „Baltijos miškai 2016“. Ko palinkėtumėte šio renginio dalyviams ir svečiams?
Palinkėčiau šiai parodai rasti vietą tarp gausiai mūsų šalyje organizuojamų panašaus pobūdžio parodų ir renginių, augti kokybine ir kiekybine prasme, prisidėti prie pažangiausių, inovatyvių miškų ūkio technologijų ir idėjų sklaidos. O parodos dalyviams ir svečiams – gerų įspūdžių ir naudingų verslo sandorių.
