Vasarą šilai nepašykštėjo bruknių, rudeniop lyg iš gausybės rago pasipylė grybai. Baravykų užteko visiems, kurie nepatingėjo pasičiupti krepšį ir nulėkti į mišką. Raistuose dar teberaudonuoja pažirę spanguolių karoliukai.
Senka tos miško dovanos, vėsta orai. Dabar pats metas kirtusiems savo miškus ir miško lankytojams, girios dovanas rinkusiems, grąžinti skolą miškui.
Medelių apsauga nuo žvėrių
Tikrai negalime skųstis žvėrių trūkumu mūsų miškuose. Jų nematyti gali tik tie, kas leidžia laiką namuose prie kompiuterių ar vyksta į paežerių poilsiavietes su šunimis ir triukšminga muzika. Visi kiti kad ir per automobilio langą gali pasigrožėti pakelėje besiganančiom stirnom, peliaujančiom lapėm, rasotą žolę skanaujančiais kiškiais. Vaikštant pamiškėmis ankstyvais rytais ar vėlyvais vakarais ne naujiena sutikti barzdotus galiūnus briedžius ar grakščių elnių būrelį.
Miškas – šių žvėrių namai. Vis dėlto čia susikerta jų ir žmonių interesai. Briedžiams, stirnoms, sparčiai plintantiems elniams ir danieliams skaniausi jaunų medelių viršūniniai ūgliai. Pasodinusiam tuos medelius žmogui skaudu žiūrėti, kaip naikinamas jo rankomis sodintas miškas. Taigi tenka imtis priemonių norint apsaugoti ąžuolų, pušų, eglių želdinius ir žvėris nukreipti į karklynus, drebulių atžalynus, kur žala miškui ne tokia ženkli.
Ta proga dar sykį priminsiu, jog ne sengirės patraukliausios žvėrims ir paukščiams. Daugiausia ėdalo jie randa atželiančiose kirtavietėse, kur gausu sultingų atžalų, žolynų, žolių sėklomis mintančių pelinių graužikų. Būtent todėl čia lankosi ir stambieji plėšrūnai, čia statomi medžiotojų bokšteliai.
Spalį pats laikas pasirūpinti, kad sodinti ar savaime želiantys vertingų rūšių medeliai netaptų žvėrių pašaru. Nedidelių miško valdų savininkams prieinamiausia priemonė – repelentai. Jais tepami pušelių, eglučių viršūniniai ūgliai ar bent jau viršūniniai pumpurai. Ąžuoliukams reikėtų tepti visą kamieną arba dėti plastiko apsaugas. Anksčiau tepti pradėdavome trečiais–ketvirtais medelių augimo metais, nes jaunesnius medelius patikimai užklodavo sniegas. Šiuo metu, įsivyravus besniegėms žiemoms, tenka tepti jau antramečius spygliuočių medelius. Pasodintus ąžuoliukus reikia apsaugoti jau pirmą rudenį. Apsaugojus viršūninius pumpurus, ąžuoliukų stiebus, žvėrims dar lieka šoninės medelių šakos, kurias nuskabydami žvėrys sulėtina medelių augimą, bet jų galutinai nepražudo.
Spalis – lapuočių sodinimo mėnuo
Antras svarbus rudeninis darbas – medelių sodinimas. Didieji sodinimo darbai paprastai atliekami pavasarį. Rudenį galima neskubant apžiūrėti savo valdas, atsodinti žuvusius medelius, papildyti medeliais tuščius plotus savaime atželiančiose kirtavietėse. Spalį jau vėloka sodinti spygliuočius, tačiau lapuočiams medžiams ir krūmams – pats laikas. Skirtingai negu pavasarį, terminai nespaudžia. Galima aplankyti medelynus, nusipirkti įvairesnių medelių. Nereikėtų žavėtis svetimšalėmis rūšimis, geriau rinktis vietinius, nepamiršti uoginių ir nektaringų krūmų, kurie privilioja paukščius ir vabzdžius. Medelynų darbuotojai visada patars, kokioje dirvoje kurie medeliai ar krūmai geriau augs. Sodinti verta savo jėgomis, pasitelkiant vaikus, gimines, išnaudojant šventines ir poilsio dienas. Viską darant savo rankomis vėliau bus daug maloniau lankytis savo miške, stebėti, kaip auga pasodinti medeliai. Laukymėje, miško pakraštyje pasodintos ar paskiepytos kelios obelys, iš virtėlių sumeistrautas suoliukas apsilankymą miške padarys dar malonesnį.
Ugdymas ir želdinių priežiūra
Dar vienas svarbus darbas, kurį patogiausia atlikti rudenį, – jaunuolynų ugdymas. Ar medelius sodinome, ar jie atžėlė savaime, po kažkiek metų jaunuolynai stipriai sutankėja, čia pridygsta menkaverčių medelių, kurie stelbia vertingesnius. Tokius jaunuolynus reikia retinti, iškirsti baltalksnių, drebulių, karklų, o pušynuose – ir berželių savaiminukus. Jei kažkam tas darbas atrodo drastiškas ar nereikalingas kišimasis į natūralius procesus, siūlyčiau apsilankyti jaunuolynuose, kur tokie darbai buvo atlikti prieš dvejus–trejus metus. Supuvus nukirstiems medeliams jaunuolynai atrodo daug estetiškiau, palikti medeliai, gaudami daugiau šviesos ir maisto medžiagų, greičiau stiebiasi. Atrodo, lyg po ugdymo miškas tampa vyresnis bent penkeriais metais. Neugdyti savaime atžėlę jaunuolynai liktų beveik neįžengiami žmogui kelias dešimtis metų.
Jaunuolynų ugdymas tikrai nėra ypač sunkus ar ilgai trunkantis darbas. Įsigiję ar pasiskolinę krūmapjovę, per savaitgalį šitaip sutvarkyti galite hektarą ar net daugiau. Prieš pradedant darbus reikėtų pasikonsultuoti su vietiniais miškininkais, kurie patars, kokiais atstumais reikėtų palikti medelius (priklauso nuo medelių rūšies, aukščio), kokie medeliai vertingiausi konkrečioje vietoje (pagal miškų grupę ir dirvožemį).
Jaunuolynų ugdymu vadiname dešimties–dvidešimties metų medelių retinimą, formuojant norimos rūšinės sudėties mišką. Nereikėtų pamiršti ir prieš metus, dvejus ar trejus pasodintų želdinių. Dažniausiai juos stelbia žolė. Spalį dar nevėlu čiupti krūmapjovę su trikampiu peiliu žolėms arba diskeliu atžaloms šienauti. Taip medelius išgelbėsite nuo vėlų rudenį sukrisiančių žolių, iš po kurių jie nepajėgs atsitiesti pavasarį.
Kiti neskubūs darbai
Jei savo sklype neturite jaunuolynų, dar nereiškia, kad miške nėra ką veikti. Visada verta iš naujo apžiūrėti sklypų ribas. Jei spindžiai neiškirsti – juos iškirsti. Jei tie darbai atlikti prieš kelerius ar keliolika metų – valdos ribas būtina atnaujinti krūmapjove ar benzininiu pjūklu išpjaunant atžalas. Užaugusios, neaiškios ribos visada skatina kaimynų konfliktus. Net jei jūs neplanuojate jokių kirtimų savo sklype, nereiškia, kad to nedarys ir kaimynai. Nesant aiškių ribų atvykusiems miško kirtėjams pasiklysti labai paprasta.
Turint laiko ir noro darbuotis miške, verta nugenėti ąžuoliukus ar kitus vertingus medelius. Šie užaugs tiesesni, mažiau šakoti, jų mediena bus vertingesnė. Vykdant neplynus miško kirtimus (retinimus, einamuosius, atvejinius), apgenėti medeliai bus mažiau išlaužomi verčiant medžius, dirbant medkirtėms ar medvežėms.
Rudenį, kaip ir ištisus metus, miškuose galima kabinti inkilus. Žiemą jie tiks žiemojančių paukščių nakvynei. Iki pavasario paukščiai apsipras su nauja buveine ir greičiausiai čia perės. Miškuose dažniausiai paukščiams keliami maži inkilai su 3–3,5 cm skersmens landa. Didesni inkilai, skirti pelėdoms, kukučiams, žalvarniams, dažnai taip ir nesulaukia gyventojų.
