Albertas Žostautas
Vis teisingas bus laimingas
Žurnalo Miškai vedamųjų rinktinė
Vilnius, Baltijos miškai, 2026, 316 psl.
Ši Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Alberto Žostauto vedamųjų straipsnių rinktinė - asmeninis penkiolikos metų tarpsnio paliudijimas. Nuo 2010 iki 2026. Joje pateikiama gana prieštaringo mūsų šalies gyvenimo laikotarpio mozaika su svarbiausiais išgyventais džiaugsmais, skauduliais bei įvairiausiomis viešosios erdvės kebeknėmis. Kiekvienas tuo metu gyvenęs Lietuvoje turės gerą progą pereiti šios rinktinės nužymėtu keliu ir galės jį palyginti su savo paties asmenine patirtimi bei individualiomis nugyvento tarpsnio įžvalgomis. Čia ir yra didysis ką tik išleistos knygos įdomumas. Tų įdomumų turėtų būti ir daugiau.
Knygos įžangoje apie tai ir rašo žinomas Lietuvos publicistas, už žurnalistinę veiklą apdovanotas fondo Į laisvę premija, o už politinę bei visuomeninę veiklą – Lietuvos nepriklausomybės medaliu Dalius Stancikas: niekada neteko suabejoti nuoširdžiu Alberto rūpesčiu valstybe, Lietuvos ateitimi, lietuviškumo išsaugojimu, nes esminių, valstybinių problemų jis nepainiodavo su asmenine nauda, o idealizmo – su siauru merkantilizmu, kas taip nebūdinga šiems laikams. Tokio paties požiūrio ir atsidavimo Lietuvai, visos, o ne pusinės, sau naudingos tiesos Albertas reikalavo ir iš valstybės vadovų, ir šis reikalavimas, nevyniojimas žodžių į diplomatinius apmušalus, bekompromisis vertinimas ir atsispindi kiekviename jo vedamajame.
Knygoje pateikiami vedamieji straipsniai buvo spausdinami profesionalios ir sąžiningos publicistikos žurnale Miškai, kai rinktinės autorius buvo šio leidinio vyriausiasis redaktorius. Skaitau tik du žurnalus – METUS ir MIŠKUS, - taip viešai yra prisipažinęs Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas tapytojas ir rašytojas Leonardas Gutauskas. Žurnalo Miškai nepeikė ir žurnalistikos profesorius, pirmasis šios srities Lietuvos atstovas publicistikos paslapčių studentus mokęs Vakaruose (Vokietijoje) dr. Gintaras Aleknonis. Jis apie žurnalą yra rašęs: Žaviuosi MIŠKAIS, kurio leidėjai sugebėjo surasti stebėtiną nišą ir sukurti įdomų leidinį. Ir Dalius Stancikas šioje knygoje atrado gražių žodžių žurnalui: Neabejoju, kad vyr. redaktoriaus drąsą pastebėjo visi žurnalo MIŠKAI skaitytojai, nes jokia kita lietuviška specialios tematikos – gamtinės, mokslinės, kultūrinės, sporto – žiniasklaida nedrįsta nagrinėti dar ir politinių procesų, tuo labiau tvirtai pasisakyti už konkrečias politines nuostatas, aštriai kritikuoti didžiausias partijas, valdančias koalicijas ir prezidentus. Toks leidinio politinis atvirumas ir kritiškumas neišvengiamai mažina leidinio tiražą, susiaurina galimybes gauti valstybinius užsakymus, reklamą, o tai reiškia – stipriai apkarpo redaktoriaus ir savininko pajamas. Vidinę laisvę, bekompromisę laikyseną mažai kas gali sau leisti, nes jos kaina – paaukota aukštesnė karjera ir ne toks patogus gyvenimas. Pasak D. Stanciko, profesionalumas atsispindėjo ne tik MIŠKŲ žurnalo turinyje ir ilgaamžiškume (per A. Žostauto redaktoriavimo MIŠKAMS penkiolikmetį bankrutavo daug gerokai garsesnių ir tiražais dešimteriopai didesnių leidinių), bet ir jo išoriniame grožyje. Knygoje jis prisipažįsta, kad jei nebūtų MIŠKŲ, likčiau nežinojęs, kad lietuviai turi tiek daug įvairiausių Vyčių!
