Miškų žurnale apie kitokį mišką. Pro jį sunku prasibrauti ir kur kas mažiau atgaivos. Tai teisėsauga, dėl kurios tiek daug kas aplink norėtų, kad būtų geresnė. Žinoma, kad nė kiek nebūtų kaip anoje tironiškoje diktatūroje, kur lagerių kaliniai niūriai pajuokaudavo: įstatymas – taiga, o teisėjas – lokys. Suprask, geriau nesusidurti.
Išėjome iš ten į laisvę, bet ar išėjome į visai kitokią sistemą? Kodėl net nustebina – džiugina, bet ir nustebina - teisingas, visiems suprantamas nuosprendis?
Galvokim, ar apginamos Lietuvoje žmogaus teisės, ar priešingai, jis gali būti skriaudžiamas, jei silpnas, pavargęs, nesumanus, o gal ir nedidelio proto arba ligonis, jei vienišas, be pinigų ir užtarėjų? Jei taip atsitinka teisingumo sistemoje, tai net ne miškas, bet džiunglės.
Atskiras sopulys yra vaikai. Kas kaltas, kai stumiami į neviltį ir žiaurumą, o kai patenka tarp didelių girnų, kitąsyk neaišku, ar vaikas laikomas žmogumi.
Korupcija teismuose ir visoje teisėsaugoje, kai teisingumas (kartais...) pasirodo perkamas, pakerta valstybės pagrindus, kurie būtų žmonių pasitikėjimas savo šalimi; bet šio pasitikėjimo griovimas kažkodėl nelaikomas nusikaltimu prieš valstybę.
Teisėjų kyšininkavimas „Lietuvos Respublikos vardu“ tolygu valstybės išdavimui – bet juk valdantysis teisėjų korpusas su tokiu kriterijum šiukštu nesutiks...
Teismų uždarumas, tai yra atsitvėrimas nuo visuomenės atstovų dalyvavimo ką nors svarstant (trukdys!), nesuprantama (ne luomo nariams) verdiktų kalba ir susukti arba stulbinantys jų pagrindimai, nekalbant jau apie kyšius bei ryšius, tikrai silpnina pasitikėjimą valstybe; tad irgi ją griauna nelyginant pylimą paplaunantys lietūs ar kitokie skysčiai. Bet ir į juos nežiūrima kaip į kenkimą savo valstybei.
Aišku, čia dar klausimas, kokios valstybės norime – teisinės ar teisminės. „Teisingumą vykdo teismas“ skamba gražiai, bet jei teisingumo nesulaukiama, tai gal nė teismo nėra? Arba įvykdęs neteisingumą jis jau ne teismas, nors ir taip vadintųsi. Todėl teismų sistema turėtų kovoti ne su kritikais, o su savo ydomis.
Greta visokių atvejų, kuriuos galėjo ar gali patirti daugelis, yra ir vadinamosios rezonansinės bylos, kurios „rezonuoja“ dešimtmečiais (E.B.S.W, Kauno holdingas, organizuotos pedofilijos dangstymas, nešvarių partinių pinigų neįveikiama galia, Gedemino Kiesaus ar Vytauto Pociūno mirtys abiem prasitarus „dabar jau viską pasakysiu“ ir t. t.), deja, formuodamos vaizdą, kad teisingumo nėra ir nebus. Gal nė nereikia!
Arba kas nors kur nors dideliame šešėlyje sprendžia: reikia šiuo konkrečiu atveju tiesos ir teisingumo ar nereikia, nejudinkim.
Kunigo R. Mikutavičiaus nužudymo atveju daugeliui žinomų teisėsaugininkų tiesos nereikėjo, jei ne keistasis generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia, kuris neleido „nesugebėti“ ir tyčiotis. Neilgai dirbo.
Buvusio savanorių karininko, vėliau saugumo darbuotojo Juro Abromavičiaus susprogdinimo byla net po to, kai viešai nuskambėjo ir jau 2008 m. paskelbti duomenys apie VSD Kauno skyriaus galimą motyvaciją mafijoziškai atkeršyti žmogui, įstaigoje pamačiusiam ištisas milijonines kontrabandos aferas, netiriama pelija toliau. Tiesos nereikia, vieši duomenys ir nepageidaujami liudijimai ignoruojami. Tad kur taiga – Kaune ar Vilniuje?
Užtat galima grasinti nusikaltimų liudininkėms, kad bus teisme sunaikintos už „šmeižimą“; galima iškelti grėsmingą bylą merginai, kuri seniai, dar visai jaunutė galbūt (!) pagalvojo ką nors kvaila ir negera, nors nieko realiai nepadarė. Už tokį nežinia ar išvis turėtą ketinimą, dar už nebūtą skambutį telefonu ir nenorą geruoju „prisipažinti“ – kabina N metų. Kas ten lokys?
Aišku, viską lemia dori arba nedori žmonės, dirbantys institucijose. Jei korporatyvinis teisėjų ir teisėsaugininkų interesas didesnis už viešąjį arba tautos interesą, jei tokie dalykai kaip sąžinė, pareiga (ne viršininkui) ir padorumas širdyje ištirpsta sumenkinti nuo pat studijų metų – pažangos nelauk. Girdėsi tik žynių kalbą.
Bet yra juk tikrų pareigūnų tautai, ne vien įstaigai, ir tik jų garbė bei teisingumo samprata pakeis užkrėstą, sustingusią sistemą. Tikėkim ir padėkim, tada valstybė nesupus. Kartais nuneškim gėlių ant nužudytų prokurorų kapo. Šis karas, beje, vyksta visoje Europoje.
