Lietuvos istorikai nuolat dūsauja, kad metraštininkai iš rytų ir vakarų savaip fiksavo asmenybes ir įvykius, todėl jų aprašymai negali būti priimami kaip objektyvūs Lietuvos istorijos liudijimai.
Telšiškis architektas Algirdas Žebrauskas mano, kad lygiai taip pat elgiamasi su neretai savaip interpretuojama ir net klastojama Žemaitijos istorija. Anot jo, Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje visame pasaulyje platinamoje knygoje lietuviams priskiriama pergalė Saulės mūšyje yra ne kas kita, kaip bandymas jeigu ne išbraukti Žemaitiją iš valstybės kūrimo istorijos, tai bent jau suvienodinti ją su kitomis dabartinės Lietuvos dalimis.
Žemaičiai apie žemaičius
Iš tikrųjų, anot A. Žebrausko, anuo metu egzistavo du – Lietuvos ir Žemaitijos – subetnosai. Mindaugo Lietuvos kryptis buvo rytai. Ją pasirinkęs jis paliko vienus žemaičius kovoti su to meto pasaulyje galingiausiomis kariuomenėmis – kryžiuočiais pietuose ir kalavijuočiais šiaurėje. Be to, Mindaugas išdavė baltų vienybę, kurią daug metų kūrė ir saugojo vieni žemaičiai, naudojosi jais kaip korta savo nešvariuose žaidimuose.
A. Žebrauskas renka ir sistemina medžiagą būsimai Žemaitijos istorijos knygai, kuri apie kraštą turėtų papasakoti kaip apie didžiulį, o kartais net lemiamą vaidmenį bei įtaką ne tik Lietuvoje, bet ir daug platesnėje erdvėje turėjusį regioną.
Be to, jis bendradarbiauja su kalbininku Juozu Pabrėža, džiaugiasi netrukus pasirodysiančia jo knyga apie žemaičių kalbą. Ne tarmę, o kalbą!
Tad dvi pasirodysiančios knygos privers ne tik vėl garsiai kalbėti apie žemaičius, bet ir pažvelgti į juos ne svetimomis, o žemaitiškomis akimis. Ne visiems toks žvilgsnis priimtinas, tad, kaip sako užkietėjęs žemaitis, tautodailininkas iš Gintališkės Vytautas Jaugėla, „velnēms jouka bus“.
Užsispyrėlis žemaitis
Plungėje gimęs A. Žebrauskas į Telšius architektu dirbti atvažiavo prieš trisdešimt dvejus metus. Viskas, kas mieste ir rajone jo pastangomis per tą laiką atsirado, pirmiausia siejama su Žemaitijos istorija, prie kurios derinama statinių paskirtis bei išvaizda. Anot architekto, Žemaitijos sostinėje privalu pristatyti visą kraštą, jo kultūrą, istoriją, žmones. Tam skirta kiekviena mieste stovinti skulptūra, Didžiąja vadinama siena, „Alkos“, žemaičių buities muziejai. Krikščionybės Žemaitijoje istoriją pasakoja ir vaizdai, iškalti jubiliejui sukurtose katedros duryse. Ką tik baigti prie Masčio ežero prisišliejusios Telšių dalies pertvarkymo darbai turi visus miestui reikalingus akcentus: paplūdimį, krantinę, vaikų žaidimo aikšteles, dviračių takus, net įspūdingą amfiteatrą. Bet pagrindinis vis dėlto bus paminklas Durbės mūšiui atminti. Nors pinigų jam dar nėra, bet pamatas jau išlietas, paruoštas apšvietimas ir jau aišku, kad jį kurs skulptorius Algirdas Bosas.
Telšių vizija pasirinkęs kaip daug kartų bandytą niokoti, tačiau nenustojusią tekėti istoriją, A. Žebrauskas buvo priverstas braidyti tėkmėje, sruvenančioje iš praeities, ir po kruopelę rankioti jos liudijimus. O jie byloja ne tik apie miesto, bet ir apie Žemaitijos, Lietuvos, Europos, net pasaulio istoriją.
Šiandien mažai kas beprisimena, kad idėja atstatyti Valdovų rūmus Vilniuje gimė Telšių vyriausiojo architekto galvoje. Bet ne jo kaltė, kad idėja tapo komercinių kovų centru, o patys Valdovų rūmai – prakeiksmu apie mokesčių mokėtojų pinigus virkaujantiems tautiečiams.
Jiems užkliuvo ir A. Žebrauskui įteikta Nacionalinė premija už Rainių koplyčią. Ją pagal J. Virako eskizą projektavęs ir bene didžiausią statybos naštą užsidėjęs architektas nei prašė tos premijos, nei jos reikalavo. Kiti sprendė, ko vertas jo darbas.
Kai 1997 m. A. Žebrauskas jo ekscelencijai Telšių vyskupui Jonui Borutai išdėstė idėją pradėti ruoštis Žemaitijos krikšto šešių šimtų metų jubiliejui, reikėjo nemenkai pasistengti įrodinėjant politikams ir istorikams, kad ne per anksti tai daryti. Po dvejų metų jau buvo užsispyrusio žemaičio koordinuojama Žemaitiją aprėpianti pasirengimo jubiliejui ir jo iškilmių programa. Vėl ne jo kaltė, kad iš pradžioje visiems Žemaitijos miestams bei miesteliams tam skirtų lėšų liko tik vargani penki procentai, kurių nepakanka vien vyskupijos centrui sutvarkyti. Taip nutarė valdininkai ir politikai Vilniuje, kuriems, anot A. Žebrausko, Lietuva baigiasi už Grigiškių. Jis sako, jeigu sostinė asocijuojasi su doru tėvu, Vilnius tikrai toks nėra, nes ne tik nesirūpina savo vaikais, bet dar iš jų ir atima, ką tik gali pasiekti.
Nuncijaus šypsena
Žemaitijos vyskupų konferencijoje dalyvavęs apaštališkasis nuncijus Lietuvoje titulinis Atella arkivyskupas Luidži Bonaci (Luigi Bonazzi) su šypsena sutiko A. Žebrausko idėją į Žemaitijos krikšto jubiliejų pakviesti popiežių. Ir pats A. Žebrauskas tai pavadino šokiruojančia mintimi, tačiau paprašė leidimo ją pagrįsti. Po kelių minučių nuncijaus šypseną pakeitė susidomėjimas, jis ėmė konspektuoti architekto argumentus.
Viskas baigėsi tuo, kad Telšiuose buvo pradėta ruošti vieta popiežiui apsistoti, o šį pavasarį į Vatikaną važiavusios žemaičių delegacijos grupių vadovams buvo numatytas susitikimas su Benediktu XVI. Tačiau popiežius atsistatydino ir audiencija neįvyko.
Argumentai
Anot A. Žebrausko, Lietuva dar nesuvokė, o gal dabartinės šalies istorijoje ir tikslingai siekia sumenkinti Žemaitijos svarbą. Ji istorijos požiūriu tikrai nėra tokia pat, kaip tik XX a. pradžioje pradėtos formuoti Dzūkija, Aukštaitija ar Suvalkija. Istoriškai iki to laiko egzistavo du regionai – Lietuva ir Žemaitija. Apie tai byloja ir Didžiojo Seimo nuotrauka, kurioje virš prezidiumo kabo istoriniai Lietuvos ir Žemaitijos herbai, S. Stanevičiaus eilės. Objektyviai vertinant, dabartinės Lietuvos teritorijoje tikru Europos istoriniu regionu galima laikyti tik Žemaitiją. Tai pripažįsta Rytų Europos viduramžių istoriją tyrinėjantys Europos mokslininkai, apie tai bando kalbėti bene labiausiai aną laikmetį tyrinėjęs, mokslų daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas „Lietuvių tautos kova prieš vokiečių feodalų agresiją XIV a. pirmojoje pusėje“ ir „Ikikrikščioniška Lietuvos visuomenė XIII–XIV a.“ parašęs Alvydas Nikžentaitis, profesorius Edvardas Gudavičius. Žemaitijos istorijos svarba rašant Lietuvos valstybės istoriją dar laukia išsamaus ir objektyvaus įvertinimo, nes dažnai Žemaitijos įnašas į išlikimą buvo esminis ir lemiantis.
Istorijos „valdininkai“ niekaip neatsikrato juos kankinančio Žečpospolitos, carinės Rusijos laikais lietuviams įskiepyto provincijos sindromo. Tai iliustruoja ne tik vienas sakinys „Lietuvos tūkstantmečio“ knygoje apie Saulės mūšį, bet ir kunigų seminarijos Telšiuose statybos, kuriai aršiai priešinosi tarpukario Lietuvos Vyriausybė, istorija, įnirtinga, daugiau kaip šimtmetį trukusi tyla apie 1897 m. JAV išleistą garsaus vokiečių mokslininko E. Fekenšteto (E. Veckenstedt) knygą „Mythai, pasakos ir legendos Žiamaiczių“. Daugybei žmonių ji taip ir būtų likusi nežinoma, jeigu Rietavo miškų urėdija jos nebūtų įdėjusi į savo 2010 m. išleistą knygą „Kita legendų kalba“.
Anot A. Žebrausko, žemaičiai ne tik skaudžiai jaučia, bet ir argumentuotai gali pasakyti, jog iki šiol jų praeitis, kuri yra ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos turtas, ignoruojama dėl politinių ar dar kažkokių priežasčių, o apginti ją be pačių žemaičių nėra kam. „Ne dėl pasipūtimo, ne dėl plikbajoriško noro, – kartoja A. Žebrauskas, – o dėl tiesos ir dėl ateities. Žemaitijos istorija – tai ir ekonominės naudos galintis atnešti turtas, tik reikia mokėti garbingai ir sumaniai juo naudotis.“
O tai, kad pasaulis apie žemaičius išgirdo tik antrojo mūsų eros tūkstantmečio pradžioje, A. Žebrauskas vadina dėsningumu, mat ir iš pietų, ir iš šiaurės savo valdas bandžiusios plėsti, prekybos kelius tiesusios jau susiformavusios valstybės į rytus traukė aplenkdamos Baltijos jūrą. Tad galima sakyti, kad ir istorijoje veikia aerodinamikos dėsnis, kai aplink kliūtį tekančios srovės už jos sukuria vakuumą.
Joje ilgą laiką buvo Žemaitija, bet padėtis pasikeitė, kai dabartinėse Latvijoje ir Estijoje įsikūrė Livonijos ordinas. Jam gyvybiškai svarbus buvo ir sausumos kelias, kad susijungtų su kryžiuočiais pietuose. Iš pietų ir iš šiaurės juo eidami riteriai ir susidūrė su žemaičiais. Nežinia, kas būtų nutikę, jeigu naujos kultūros bei religijos nešėjai tai būtų darę ne ugnimi ir kalaviju, o taikiai. Bet pagal to meto suvokimą stabmeldžius krikščionimis versti reikėjo prievarta.
Žemaičiai aršiai priešinosi. Bene labiausiai jiems padėjo neįžengiami miškai, kuriuose kryžiuočiai turėjo pėdinti kaip ančiukai vienas paskui kitą, negalėdami panaudoti savo išgirtųjų „kiaulių“, o šarvų svoris neretai būdavo pražūtingas.
Po įspūdingos žemaičių pergalės 1260 m. Durbės mūšyje išnyko Livonijos ordinas. A. Žebrauskas mano, kad šio mūšio reikšmė tinkamai neįvertinta, nors pagal nukautų riterių skaičių jį lenkia tik Žalgirio mūšis, o garsinamame Saulės mūšyje, kuriame pergalę Lietuvos tūkstantmečio knygos sudarytojai melagingai priskiria ne žemaičiams, bet mūšyje nedalyvavusiems lietuviams, riterių žuvo trigubai mažiau nei prie Durbės. Svarbu ir tai, kad po Durbės mūšio prasidėjo krikščionišką pasaulį drebinę sukilimai, o į šiaurę ir į pietus nuo Žemaitijos atsirado viena jėga – kryžiuočiai. Su Dievo vardu lūpose Romos popiežių skatinami visos Europos riteriai Žemaitiją parklupdyti jėga bandė iki XV a. pradžioje pasirašytos Melno taikos sutarties. Didvyriška Žemaitijos kova su ordinais, baltų vienybės puoselėjimas, kova už Baltijos pajūrį išties tinkamai neįvertinta ir neaprašyta, todėl Lietuvai beveik nežinoma.
Anot A. Žebrausko, Visuotiniame Bažnyčios susirinkime 1415 m. perskaitytas garsusis „Žemaičių skundas“ ne tik privertė to meto pasaulio galinguosius pirmą kartą diskutuoti apie žmogaus ir tautos pasirinkimo laisvę, bet ir nulėmė absoliučiai naują – APSISPRENDIMO, o ne JĖGOS – požiūrį krikščionybės sklaidoje. Nors dar ilgus šimtmečius tęsėsi, o kai kur ir iki šiol tebesitęsia viduramžiška prievartinės religijos praktika, tačiau žemaičių „mainai“ suteikė teisę gyvuoti vadinamajai bažnytinei demokratijai. Netgi galima manyti, kad po šimto metų pasirodžiusių ir prie krikščionybės skilimo atvedusių garsiųjų Martyno Liuterio tezių ištakos – tame pačiame Konstancos susirinkime paskelbtame žemaičių skunde.
Žemaičių krikšto priežastis ir pasekmes vertinti vien tik Žemaitijos ir Lietuvos kontekste, anot A. Žebrausko, mažų mažiausia – nepagarba istorijai. Juolab kad Žemaičių vyskupija – vienintelė pasaulyje įkurta ne popiežiaus, o visuotinio bažnyčios susirinkimo.
Be to, lygiai po vienuolikos amžių nuo 313 metų, kai Romos imperatorius Konstantinas pripažino krikščionybę, Žemaitijos krikštijimas 1413 m. vainikavo jos ilgesnį nei tūkstantmečio darbą: ji buvo paskutinis akmuo krikščionių bažnyčios Europoje statyboje.
Tokie faktai, anot A. Žebrausko, liudija apie ypatingą Žemaitijos padėtį, svarbą ir jėgą, kurią priversti pripažinti Dievo tarnai ir kariai vietoje jiems pragaištingų karo žygių ėmėsi diplomatinių gudrybių.
Mindaugas – Livonijos projekto sraigtelis
Mindaugo krikštą A. Žebrauskas vadina „Livonijos ordino projektu“ ir puikia diplomatine Ordino ir Laterano pergale, kurios pagrindinis tikslas – gauti visuotinai pripažintą teisę į Žemaitiją.
Gudrus planas krikštyti Lietuvos didįjį kunigaikštį ir karūnuoti jį Lietuvos karaliumi mainais ne tik į pagonių krašto krikštytojų dividendus, bet, svarbiausia, ir į Žemaitiją pavyko. Mindaugas sau priklausančio nieko neprarado: Žemaitijos jis nevaldė, net su ja kariavo. O sudarydamas taiką su Ordinu visas jėgas galėjo mesti savo pagrindinės veiklos – Rytų kryptimi. Mindaugas Žemaitijos dovanojimo aktą pasirašė tą pačią dieną, kai buvo karūnuotas. Tai buvo ne tik Žemaitijos išdavystė, paliekant ją vieną kovoti su Livonijos ordinu, bet ir gyvybiškai svarbios baltų vienijimosi būtinybės kovoje su didėjančia ordinų jėga nesuvokimas. Tad išties kiek kurioziškai atrodo Valstybės dienos – Mindaugo karūnavimo šventimas istoriją gerbiančio žemaičio akimis.
Kartu su dalimi Žemaitijos Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, pusę Dainavos. Po dvejų metų pridėjo visą Lietuvos valdytą Sėlos dalį, o dar po ketverių metų – visą tuometinę Žemaitiją, Skalviją ir beveik visą Dainavą. A. Žebrauskas mano, kad tada Mindaugas ne tik pardavė Žemaitiją, išdavė baltus, bet ir palikęs vienus žemaičius išlaikyti baltų vienybę nulėmė savo likimą. O Andrius Štirijietis pasirašė mirties nuosprendį Livonijos ordinui bei šimtui penkiasdešimt Durbės mūšyje žemaičių ir į jų gretas persimetusių sąjungininkų nukautų riterių, daugybei karių.
Tačiau lemtingąją 1253 m. liepos šeštąją, anot A. Žebrausko, Mindaugas vis dėlto buvo tik ordinui vartus į Žemaitiją atkėlęs sraigtelis. Bet jis užstrigo. Pagal populiariausią versiją Mindaugas nuo krikščionybės atsimetė po Durbės mūšio, pamatęs nykstančią jos nešėjų galybę. A. Žebrauskas mano kitaip: krikščionybės atsisakyti ir tęsti kovą su ordinu jį žemaičių vardu privertė Treniota. Mindaugas negalėjo nesiskaityti su žemaičių jėga ir augančia Žemaitijos reikšme visame baltų regione lygiai taip pat, kaip ir kryžiuočiai.
Sukto būdo, net artimus jam žmones galabijęs Mindaugas nesiliovė pynęs intrigų, šalino varžovus. Kaip sako A. Žebrauskas, jo dvare garbė nieko nereiškė, buvo tik interesai. Gali būti, kad vienu iš varžovu Mindaugas matė Daumantą, bet šį sykį intrigos baigėsi jo paties žūtimi nuo Daumanto rankos. O Daumanto gabumai atsiskleidė po to, kai jis nuo Mindaugo sūnaus Vaišelgos keršto pasitraukė į Pskovą, trisdešimt trejus metus čia buvo renkamas jo kunigaikščiu, sukūrė nepriklausomą Pskovo respubliką, o po mirties paskelbtas šventuoju.
Žemaitijos krikštas
Ordinui Žemaitiją atidavęs Mindaugas neturėjo teisės ją krikštyti, o kraštą siaubusiems kryžiuočiams žemaičiai nepasidavė ir, kaip sako A. Žebrauskas, sužlugdė „Livonijos projektą“. Tačiau Žemaitija ordinui buvo kaip kaulas gerklėje. Žemaičiai ne tik neleido sujungti šiaurėje ir pietuose jo valdomų žemių, bet ir sudegino Klaipėdą, naikino pilis, karius, turtą, rengė žygius už Žemaitijos ribų, o savo žemėje pasirodžiusius riterius galabijo be gailesčio. Iš Mindaugo rankų pasiėmę Žemaitiją kryžiuočiai, kaip ir jis, nesugebėjo jos nei pavergti, nei valdyti. Tačiau niekada neatsisakė minties tai padaryti.
1386 m. Vavelio katedroje kartu su Jogaila buvo pakrikštytas ir Vytautas. 1398 m. sudaryta Salyno sutartimi Vytautas ordinui pažadėjo Žemaitiją, tačiau paslapčia ją rėmė. Po Žalgirio mūšio 1411 m. vasario 1 d. pasirašyta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija iki gyvos galvos atiduota Vytautui.
Anot A. Žebrausko, pagal to meto įstatymus tik tada atsirado teisėtas būdas krikštyti Žemaitiją. Vytautas tai darė puikiai suvokdamas, kad kito kelio nutraukti beveik iš karto po „Žemaitijos atradimo“ prasidėjusias kraštą naikinusias kovas nėra. Daugiau kaip du šimtus metų Žemaitija kovojo pasikliaudama tik savo jėgomis, ne tik atsitiesdama po gausybės gerai parengtų siaubiamųjų žygių į jos teritoriją ir dar gausesnių plėšikavimų bei žudynių pasienyje, bet ir suduodama tokius atsakomuosius smūgius, kurie niekais vertė kryžiuočių užmačias. Jeigu ne tos kovos ir netektys, žemaičių dabar skaičiuotume apie dešimtį milijonų. Tai milžiniška kaina, kurią Žemaitija sumokėjo, kad šios dienos žemėlapiuose išliktų Lietuvos vardas. Krikštą žemaičiai priėmė suvokdami ne tik tolesnės kovos pražūtingumą, bet ir jo nešamą naudą.
