Laisvė atrišo sparnus

Danutė Pociuvienė / 2013-10-15 /

Savamokslis medžio drožėjas, kamerinės skulptūros specialistas, monumentalistas Edmundas Gaubas šlovina Lietuvos praeitį ir puošia savo gimtąjį Radviliškį, o tapytojas, skulptorius ir grafikas jo sūnus kyla platesniam skrydžiui. 

Ištikimas istorinei tematikai

Sovietmečiu kaip svarbus geležinkelio mazgas žinotas Radviliškis atkurtosios Lietuvos metais išsivadavo iš pilko neišvaizdaus apdaro ir virto jaukiu bei išpuoselėtu miestu. Tapo ne tik jaukiau jame gyventi, bet yra ir kur akis paganyti atvykstantiems svečiams.

Už neatpažįstamai išgražėjusį veidą Radviliškis dėkingas ir vienam didžiausių savo patriotų, radviliškiečiui iki kaulų smegenų E. Gaubui. Miestą puošia daugybė šio auksinių rankų meistro tautodailės kūrinių.

Penktą dešimtį baigiantis vyras pagal specialybę – radijo montuotojas, o iš pašaukimo – medžio drožėjas. Jo kuriami dirbiniai neleidžia abejoti: šis žmogus yra Lietuvis iš didžiosios raidės. 

„Mūsų tautos praeitis tokia turtinga, kad bet kokios srities menininkui ji yra neišsemiamas kūrybos šaltinis“, – įsitikinęs tautodailininkas.

Jis prisipažįsta, kad buvo momentų, kai suabejodavęs, ar šiais laikais istorinė tematika dar kam įdomi. Tokia mintis šmėkštelėjo, kai vienam didžiausių jo kūrinių horeljefui „Žalgiris. Sugrįžo lietuviai“ neatsirado vietos tautodailininkų regioninės parodos „Auksinis vainikas“ salėse. 

Tačiau abejones dėl savo mėgstamos temos aktualumo menininkas greitai nuginė šalin. 

„Pagalvojau, o kodėl turėčiau visiems patikti. Svarbiau ne vaikytis populiarumo, o daryti tai, ką liepia širdis“, – tvirtai apsisprendęs meistras.

Jis netgi nepasiduoda žmonos Danutės įkalbinėjimui atidėti į šalį esą jau pabodusią praeities didvyrių temą ir imtis praktiškesnių darbų, pavyzdžiui, padirbinti meniškus baldus ar nors raižiniais atnaujinti šeimos bute stovinčią ilgaamžę sekciją.

Moteris juokiasi prisiminusi, kaip sutuoktinis net nusipurtė, kai ji prieš keletą metų populiariame televizijos seriale pamačiusi drožinėtas masyvias duris, panoro tokių pačių. 

„Na, ne, „Santa Barbaros“ tai nedarysiu“, – kaip kirviu nukirto paprastai taikaus ir nekonfliktiško būdo šeimos galva.

Didžiuojasi tautos praeitimi

Kitąmet 60-metį švęsiantis E. Gaubas domėtis Lietuvos praeitimi pradėjo dar jaunystėje. Kadangi sovietmečiu laisvos literatūros nebuvo, atsirado savotiškas istorinis alkis.

Pradėjus dirbti Radviliškio mašinų gamykloje, į rankas patekusi A. Šapokos „Lietuvos istorija“ sukėlė dar didesnį pasididžiavimą didvyriška tautos praeitimi.

Norėdamas išreikšti patriotinius jausmus, kuriuos sovietmečiu viešai rodyti buvo pavojinga, Edmundas laisvalaikiu paniro į medžio drožybą. 

Jo ranka medyje įamžino Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Kęstučio, Vytenio, Vytauto, Karaliaus Mindaugo, Dariaus ir Girėno, Trakų pilies, Lietuvos kariuomenės kovos su bermontininkais, kitų reikšmingų įvykių bareljefus.

Vėliau, padvelkus Atgimimo vėjams, ėmė plūsti kryžių, koplytstulpių, rūpintojėlių užsakymai. Suplazdėjus Lietuvos trispalvei, po miestą pasklido E. Gaubo kūriniai, skleidžiantys sovietmečiu ištylėtos vilties šauksmą. 

Vienas pirmųjų tokių darbų – tremtinių atminimą įamžinanti meninė kompozicija „Trys kryžiai“, pastatyta šalia bažnyčios, miesto centre.

Meilę ir ištikimybę Tėvynei radviliškietis išreiškė ne tik kūryba, bet ir visuomenine veikla, įstodamas į Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungą.

„Tai buvo labai pakylėti metai. Sunku žodžiais nusakyti tą laisvės pojūtį, kai tarsi po ilgos kankinančios nakties išaušta skaidrus rytas, kai gali įkvėpti laisvės oro nevaržomai, pilna krūtine“, – prisimena radviliškietis.

Praeiviai dėkojo tiesiog gatvėje

Tuo metu išgyvenami jausmai įamžinti kaip iš gausybės rago pabirusiuose kūriniuose.

Pasididžiavimu sena ir garbinga tautos istorija dvelkia Lietuvos 1000-mečiui skirta didinga skulptūrinė kompozicija. Šis kūrinys – tarsi vizuali trijų dalių istorijos pamoka, ką tauta išgyveno praeityje, kaip pakilo ir kokį kuria ateities gyvenimą.

Skulptūra, pastatyta centriniame miesto parke, lyg ir įrėmina prieš ketverius metus atsiradusią Karžygių alėją. Jai skulptūras Radviliškyje vykstančiuose tradiciniuose medžio drožėjų ir kalvių pleneruose kūrė Lietuvos, Rusijos bei Latvijos medžio meistrai.

Radviliškiečių ir miesto svečių mielai lankomą parką puošia ir kituose pleneruose išdrožti E. Gaubo medžio dirbiniai – įvairios skulptūros, suoleliai.

Tautodailininko kūrybos viršūne laikomas Žalgirio mūšį įamžinantis horeljefas „Žalgiris. Sugrįžo lietuviai“, kuris šiuo metu kukliai glaudžiasi jo tėvų namuke. Autorius mielai prisimena šio grandiozinio darbo kūrimo istoriją.

„Studijuodamas literatūrą Žalgirio mūšio tema pastebėjau, kad kai kurie autoriai sąmoningai menkina Vytauto Didžiojo ir jo kariuomenės vaidmenį siekiant istorinės pergalės. Nutariau šią klaidą ištaisyti“, – šypsosi tautodailininkas. 

3,4 m ilgio ir 1 m aukščio horeljefą, kuriame išskaptuotos 63 raitelių ir 82 pėstininkų figūros, jis kūrė laisvu nuo darbo metu penkerius metus. 

Ir nors ne visos salės įsileido šį grandiozinį kūrinį, nuoskaudos dėl to nėra, nes iš tiesų įvertinimo iš įvairių parodų organizatorių sulaukta labai daug. Kūrinys buvo eksponuojamas daugelyje šalies rajonų parodų salių, Seime, Trakų pilyje, Lenkijoje. 

Tačiau maloniausia Edmundui būdavo, kai tiesiog miesto gatvėje jį sustabdydavo praeiviai ir dėkodavo už patriotinius jausmus aukštinantį kūrinį. Tuomet apimdavo nuostabus bendrystės jausmas – esame vieninga, nors maža, bet kilnios dvasios ir garbinga tauta.

Piktina dvigubi standartai

Pasididžiavimo savo tauta jausmas niekada neapleido E. Gaubo širdies. Jis vis iš naujo įsiplieskia, prisiminus tautinio pakilimo įvykius, kai riaumojant rusų tankams prie Seimo deginome laužus ir savo valią, susikibę rankomis, išreiškėme Baltijos kelyje.

Neretam šie prisiminimai sukelia ir nuoskaudų, esą „ne tokios laisvės norėjome, ne dėl tokios Lietuvos kovojome“. Tačiau E. Gaubas nelinkęs dejuoti ir kaltinti tautą praradus patriotizmą.

„Jei kiltų kritinė situacija, neabejoju, tauta vėl susitelktų ir galinga jėga stotų už bendrą tikslą. O kasdienybėje turėtume mažiau kovoti, bet daugiau kurti. Kitaip tariant, nuoširdžiai, su meile ir atsidavimu kiekvienas dirbti savo darbą“, – įsitikinęs tautodailininkas.

Raginantis mažiau skųstis Edmundas anaiptol neužsimerkia prieš klestinčias blogybes. Jam apmaudu, kad laisvos šalies šviesą temdo vešinti korupcija, nelygybė.

„Pasižiūrėkite, kas vyksta Seime, kokie dvigubi standartai taikomi politikams ir paprastiems žmonėms. Kur rasi tokį darbą, kad darytum pravaikštas ir tavęs niekas nebaustų? O seimūnai be sąžinės graužimo praleidinėja posėdžius, važiuoja atostogauti kada įsigeidę, dar nežinia kur leidžia sau pradingti – ir už tai nebaudžiami“, – piktinasi E. Gaubas.

Pasigenda darbo įvertinimo 

Dabartinėje Lietuvoje vyras pasigenda abipusės piliečio ir valdžios pagarbos. 

Sovietmečiu 20 metų dirbęs Radviliškio mašinų gamykloje jis prisimena, kad darbininkai tuomet buvo laikomi vergais.

„Drausmė buvo kaip kalėjime, pro vartus įleisdavo ir išleisdavo minutės tikslumu. Tik ir ieškodavo progos „nugręžti“, kad galėtų nubraukti procentą nuo algos. Kartais net nežinodavai, už ką nubaudė – už dulkę, rastą po staklėmis, ar už tai, kad buvai be kepurės“, – ironizuoja vyras.

Pastaruosius 15 metų įmonėje „Radviliškio šiluma“ besidarbuojantis E. Gaubas sako, kad dabar valdžios ir darbuotojų santykiai demokratiškesni.

Tačiau turėdamas daug pažįstamų, dirbančių ir kitose, tarp jų – valstybinėse įstaigose, jis pasigenda, kad eilinis žmogus būtų pagarbiau vertinamas.

„Sovietmečiu „tarkuodavo“, bet ir į garbės lentą kabindavo, padėkos raštus teikdavo. Žinoma, tai buvo propagandos mašinos dalis, bet dabar gerai dirbantis žmogus apskritai tiesiog nepamatomas, nesulaukia gero žodžio“, – apgailestauja Edmundas.

Jis prisimena, kaip, Radviliškio ugniagesių tarnybos kiemą papuošęs ąžuoliniu „Šv. Florijonu“, vėliau buvo paprašytas pagaminti tokių pat, tik mažų skulptūrėlių, kad jomis būtų apdovanojami į pensiją išleidžiami darbuotojai.

Deja, ši užgimusi graži tradicija greitai užgeso. Biudžetinė įstaiga neįstengė sumokėti tautodailininkui už darbą, o nedideles algas gaunantys darbuotojai patys susimesti tokiai išeinančio kolegos dovanai irgi nebenorėjo. 

Vis dėlto E. Gaubas nelinkęs dramatizuoti situacijos. Jis stebisi išgirdęs, esą sovietmečiu gyventi buvę geriau.

Pasak radviliškiečio, blogybių visada buvo ir bus, bet laisvė – užvis svarbiau. Tai yra didžiausia vertybė, nes ji žmogaus gyvenimui suteikia visiškai naują kokybę ir didžiausią vertę.

Nepriklausomybė atvėrė pasaulį

Edmundui baisu net pagalvoti, kaip būtų gyvenę jo vaikai, jei tebebūtų buvęs gūdus sovietmetis. Guobos turi du jau savo šeimas sukūrusius sūnus bei moksleivę dukrą.

Laurynas dirba valdišką darbą Šiauliuose, o menininko kelią pasirinkęs Martynas, baigęs dailės ir dizaino studijas Šiaulių universitete ir kurį laiką padirbėjęs Šiaulių galerijos „Laiptai“ direktoriaus pavaduotoju, buvusio savo dėstytojo dabar atviliotas į Birštoną.

Kaip ir tėvas, kuris medžio dirbiniais papuošė savo gimtąjį miestą, vėliau studijų miestą Šiaulius, dabar vien iš menininko darbo gyvenantis 33 metų Martynas su užsidegimu kuria skulptūras atgimstančiam Birštonui.

Tikintis svaraus jo indėlio gražinant kurortą, Martyno šeimai Birštone buvo suteiktas butas. Tačiau gyvenamosios vietos jaunasis menininkas nesureikšmina.

„Šiandien aš gyvenu Birštone, o rytoj gal gyvensiu Japonijoje“, – permainoms atviras daug po pasaulį keliaujantis Martynas.

Savito braižo daugialypis menininkas, savo darbus pristatydamas Europos, Amerikos, Azijos galerijose, pelnė tarptautinį pripažinimą. 

„Kam jau kam, bet menininkams nepriklausomybė visiškai atrišo rankas. Aš savo kūrybos pradžioje drožiau slapta, o Martynas gali laisvai kurti ir laisvai su savo kūryba keliauti po visą pasaulį“, didžiuojasi tėvas. 

Edmundas džiaugiasi ir tuo, kad labai mažai sovietmečio ragavęs jo sūnus visiškai laisvas nuo vyresniajai kartai neretai būdingo siauražiūriškumo, liūdesio, niūrumo.

Pats Martynas kuriančius žmones įsivaizduoja esant žaidėjus iš prigimties.

„Tikrieji kūrėjai mėgaujasi pačiu žaidimu lyg vaikai. Ir viską aplink mato lyg žaidimų aikštelę, kurioje, susidurdami su naujais iššūkiais, kaskart ieško naujų sprendimo būdų“, savo požiūrį dėsto jaunasis menininkas.