Kartą jau bandžiusiam su šeima atsitraukti nuo visuomeninių įvykių sūkurio ir pabėgti į Kuršių neriją Daliui Stancikui dar nelemta eiti atgal – jis grįžo į sostinę, grįžo į žurnalistiką, grįžo svarstyti esminių tautos skaudulių. Čia pateikiama paskutinė pokalbio apie Lietuvą su svetainės Bernardinai.lt apžvalgininku dalis.
Iš Sąjūdžio į pasienį
Kaip D. Stanciko tėvui, grįžusiam iš lagerio po ketverių metų kalėjimo, teko susitaikyti jau su visai kitokia, be pasipriešinimo miškuose, palaužta Lietuva, taip ir prie valstybės atkūrimo prisidėjusiam sūnui per pirmuosius dešimtmečius teko stebėti ne tokius dramatiškus, bet tikrai didelius tautos gyvenimo pokyčius.
„Kai tik grįžau į Vilnių, buvo 1991 m. sausis. Buvo sausio 11-oji, Spaudos rūmų paėmimas, pradėjome budėti... Viskas susipynė: dienos, naktys, sausio 13-oji... Sausio 21-ąją aš buvau pirmoje muitininkų pamainoje, kuri atsistojo Pietryčių Lietuvoje prie sienų, Lavoriškių poste. Atsistojome mes trise, pasijungėme patys elektrą vagonėlyje, ir tai buvo Lavoriškių postas. O Medininkai pradėjo dirbti netoli mūsų dar po savaitės“, – prisimena D. Stancikas.
Tai buvo postas Vilniaus rajone, čia pirmųjų sieną pasiryžusių saugoti muitininkų niekas nelaukė, visi aplinkui buvo labai priešiškai nusiteikę. OMON smogikai puolė postą keturis kartus, jis buvo sudegintas, kitoje pamainoje budėjusiam olimpiniam čempionui kanojininkui Vladui Česiūnui sulaužyti šonkauliai. Kai Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta, po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje D. Stancikas įteikė pareiškimą, kad savo darbą pasienyje baigia, ir išėjo. Tada išėjo į niekur, bet bedarbiu buvo tik tris mėnesius. Šiek tiek pasargavęs ligoninėje, pradėjo rašyti „Vilniaus laikraščiui“, taip pratęsdamas dar Pakruojyje įgytą pirmąją žurnalistinę patirtį.
Brangi pigi energija
Dabar jau ne viename leidinyje dirbęs patyręs žurnalistas, kuriam politinius, visuomeninius ir istorinius procesus teko analizuoti ir KGB archyve, ir Seime, atkreipia dėmesį, kad nusivylusiai ir išsivažinėjančiai tautai nebegalima primesti sprendimų, kurių kaina per didelė.
„Žinau labai daug žmonių, kurie pasiryžę taip pat aukotis, kaip ir tada aukojosi, bet mes šnekame apie likusią dalį tautos. Jeigu taip ir toliau emigruosime, mes paprasčiausiai išnyksime. Užtai aš ne kartą šiandien bandau sakyti, kad mūsų didžiausias pavojus yra nebe Rusija, netgi barbariškos agresijos Ukrainoje fone. Politikos formavimas, kad reikia daryti tą arba tą, tarkime, energetikoje, nes yra grėsmė nuo Rusijos, iš principo neteisingas. Dabar mūsų didžioji grėsmė yra tautos išnykimas, emigracija. Tautos pasidavimas aukštesnio gyvenimo lygio civilizacijai“, – svarstė D. Stancikas.
Prakalbus apie energetinę nepriklausomybę, natūraliai iškyla dar nenumarintas atominės elektrinės klausimas. Publicistas primena, kad atominės, kaip žemiausios kainos energijos, argumentas nėra pakankamai stiprus. Tokia elektros gamyba pigiausia, kol atominių jėgainių nereikia uždaryti: šios išlaidos lieka neįskaičiuotos. „Tokio dydžio atominė elektrinė, kurią mes uždarinėjame, realiai beveik ir nebuvo uždaryta. Nėra pasaulinės patirties: jų laikas vis pratęsiamas, jos paremontuojamos, uždedamos apsaugos sistemos... Mes vos ne pirmieji išbandysime, ir matome, kad tų kelių milijardų, kiek skaičiavome, neužtenka. Paaiškės, kad tai viena brangiausių energijos rūšių“, – atkreipia dėmesį D. Stancikas.
Ekologinė pradžia užsimiršo
Skaičiais žongliruoti palanku nežiūrint toli į ateitį, tačiau apie pavojus kalba ir šiandienos aktualijos: japonai iki šiol nesutvarkė ir neuždarė Fukušimos elektrinės. Valstybės kaimynės nerimauja, kad japonai į Ramųjį vandenyną leidžia užterštą vandenį, naudojamą iki šiol nepanaikintiems avarijos padariniams malšinti.
„Fukušimos iki šiol negali uždaryti, tai yra oficiali informacija iš Japonijos. Logiškai mąstant, praėjo keleri metai – kiek to vandens jau yra sunaudota! O kur jį padeda? Jie juk gyvena salose. Matyt, jau milijonai kubinių metrų paleista. Ir tai didelė problema, – sako apžvalgininkas. – Tie patys geologai, mano dėstytojai, apie Ignalinos atominę sakydavo, kad sovietai specialiai čia pastatė pabaisą, kad, jeigu ką, Lietuva būtų sunaikinta.“ Kartu jėgainė siejo su Sovietų Sąjunga ekonomiškai ir energetiškai, nes mums tokio dydžio elektrinės tikrai nereikėjo. Ją statant į Lietuvą buvo žiūrima lygiai taip, kaip caro laikais: kaip į regioną, kurį anuomet imperijoje vadindavo Šiaurės Vakarų kraštu.
D. Stancikas pripažįsta, kad Ignalinos elektrinė tapo daug saugesnė, ir galbūt būtų buvę geriau neskubėti ir derėtis su Europos Sąjunga, kad ji dar kažkiek metų padirbtų. Nepaisant to, jis laikosi nuomonės, kad mažai Lietuvai tokie gigantai kaip atominė elektrinė, netgi „Mažeikių nafta“, yra per dideli ir nereikalingi.
„Aišku, „Mažeikių naftos“ dabar nereikia atsisakyti, bet tokių statyti tikrai nebereikėtų... Dėl daugybės priežasčių, pirmiausia ekologinių. Tie dalykai mums tampa nebesvarbūs, nors nuo to susikūrė Sąjūdis, – primena D. Stancikas. – Todėl, kai mes sakome, kad mums būtinai reikia atominės elektrinės, nesvarbu, kiek ji kainuos, tam, kad atsiskirtume nuo Rusijos energetinės sistemos, aš sakau, kad tai yra netiesa. Mums labai svarbu, kiek kainuos, mums labai svarbus saugumas, ir aš manau, kad atominės elektrinės Lietuvai nereikia, nes atsitikus avarijai, lietuvių tautos neliks.“
Pavojus išsibėgioti
Stancikų šeimoje augo penki vaikai. Trys suaugėliai jau paliko namus, viena duktė iškeliavusi ir iš Lietuvos. Londone ji baigė studijas ir, nors Dalius ją spaudžia, vis dar neskuba grįžti. „Jungtinėse Amerikos Valstijose tu turi atidirbti už suteiktą išsilavinimą, nes tai normalu – jei visi į tave įdėjo, suteikė tau žinių, tu turi atidirbti. Kitaip yra nesąžininga. Manyčiau, ir mūsų valstybė turėtų tai daryti. Aš suprantu, kad mes negalime dėl Europos Sąjungos, bet tą klausimą reiktų kelti ir ten“, – įsitikinęs pašnekovas. Jis pripažįsta, kad klausimas sudėtingas ir galimi keli sprendimo būdai; svarbu, jog atidirbimo praktika netaptų vergove.
Turint galvoje, kad kiekvieno žmogaus vidurinis išmokslinimas yra gana brangus dalykas, ką ir kalbėti apie aukštąjį išsilavinimą, visai normalu būtų su valstybe atsiskaičiuoti, bent jau prieš pasakant „ačiū, viso gero“. „Man baisiausia būna pašnekėjus su moksleiviais: 70 ar 80 nuošimčių jau yra nusiteikę išvykti. Dar nesuvokdami gerai gyvenimo, jie jau nori – yra tokia mada Lietuvoje kilusi, – sako D. Stancikas. – Tai ne tik gerovės mitas, bet ir mūsų valstybės neigimas. Aš keliu klausimą, ar lietuviu nepasidaro būti gėda? Labai rimtas pavojus tautai.“
Karas iš po žemių
Kad ir kas tai būtų: ar socialinės gerovės valstybių trauka, ar savosios valdžios neigimas, emigracijos išbandymas tautai ne pirmas. Kai dirbo patarėju Seime ir tekdavo patarti rašant kalbas, D. Stancikas visad pabrėždavo, kad vargu ar išlepusi Europa būtų išlaikiusi tokius išbandymus, kokius atlaikė Lietuva. Tai labai protinga, darbšti ir veržli tauta, ir šie komplimentai ne iš piršto laužti. „Visų pirma ji išgyveno, išsaugojo savo savastį, savo kalbą, seniausią indoeuropiečių kalbą, savo kultūrą. Mes sugebėjome net į Vakarus išvažiavę tas pačias Kūčias švęsti, kurias švenčia tik lietuviai ir lenkai. Net ir globalizacijos uragane mes sugebame išsaugoti savo tradicijas, savo tautinę dvasią“, – įsitikinęs publicistas.
Šnekant apie verslą, Vakaruose lietuviai verslininkai iš tikrųjų gerai atrodo – jie veržlesni už aptingusius Europos ar JAV verslo atstovus, prasimuša įvairiose srityse. Anot jo, galime save vadinti kūrybinga, išmintinga, gudria tauta. Taip pat lietuviai gali didžiuotis savo kraštovaizdžiu ir gamta, kurią privalome saugoti. „Tai tie dalykai, dėl kurių galima važiuot į Lietuvą: dėl gamtos, dėl papročių, dėl jos kovos už Laisvę, – vardija D. Stancikas, bent ketverius metus dirbęs KGB archyvuose analitiku po to, kai jie buvo atverti. – Pats girdėjau, kai NATO karininkai atvažiavo. Jie labai norėjo pažiūrėti, kaip atrodo tos patalpos, pamatyti, su kuo jie kovojo, kaip visa tai atrodo iš vidaus.“
Dabartiniai NATO sąjungininkai, kitoje žemės pusėje būdami, dešimtmečiais kovojo ideologinį karą, šnipinėjimo karą, tad turėjo supratimą apie tuometinę padėtį. Tačiau atsivėrus archyvams buvo supažindinti su partizaniniu pasipriešinimu nuodugniau. D. Stancikas perpasakojo jų įspūdį; atrodo, kad šis Lietuvos istorijos laikotarpis yra unikalus atvejis. Ne džiunglėse, ne kalnuose, o tiesiog po žeme, skystuose miškuose pasipriešinimas prieš tokią galybę niekur taip ilgai nesilaikė.
Tiek gerai žinodamas rezistencijos istoriją, tiek analizuodamas šiuolaikinę Lietuvos politiką ir visuomenės gyvenimą, D. Stancikas tvirtina, kad viskas tikrai nėra beviltiška. Šiandien jis mato, kad kultūros poreikis ir poveikis nukrito į žemumas, ekonomika įsigalėjo kaip visa ko svarbiausias matas, o nusivylę piliečiai išsivažinėja, tačiau jo paties pasididžiavimas tauta liko gyvas. Tiesiog dabar į visus dalykus žiūrėti ir sprendimus priimti reikia vertinant Lietuvos galimybes išlikti.
