Praėjusio mėnesio žurnalo numeryje buvo rašyta apie pasaulyje populiarėjantį judėjimą prieš greitojo maisto industriją. Judėjimo „Slow food“ (angl. „lėtasis maistas“) šalininkai susirūpinę globalizacijos, monopolinių agrarinės pramonės korporacijų įsigalėjimo padariniais.
Anot jų, pramoninė žemdirbystės bei gyvulininkystės produkcijos gamyba, tarytum padedanti spręsti maisto problemą Žemėje, tačiau pirmiausia siekianti kuo didesnio pelno, praryja vietines ūkio sistemas, išstumia tradicinį šeimyninį daugiašakį ūkininkavimą bei natūraliai susiklosčiusias rinkas, naikina per šimtmečius sukauptą prisitaikymo prie vietos sąlygų patirtį, žinias ir tradicijas, diegia ydingą, neracionalią, dažnai švaistūnišką maisto kultūrą. Tokia monopolizuota gamyba alina Žemės išteklius, skurdina biologinę įvairovę, menkina aplinkos kokybę, pagaliau industriniais į kiekybę ir greitį orientuotais metodais gaminamas maistas rizikingas žmonių sveikatai.
Daugelis net neįtaria, kokį pavojų gali kelti pramoninių gyvulininkystės įmonių tiekiami produktai.
Gyvūnai, pasmerkti kentėti
„Slow food“ ekspertai pabrėžia, jog, siekiant kuo paprasčiau gauti kuo daugiau produkcijos, auginamos specialiai išvestos vienpusiškų ypatybių gyvūnų veislės. Pasak vokiečių mokslininkės veterinarės dr. Anitos Idel, ryškiausias tos industrializacijos pavyzdys yra vištos. Per dešimtmečius išvestos visiškai atskiros, specialiai kiaušiniams ar mėsai auginamos hibridinės linijos, tačiau jau iš karto pasmerktos sveikatos problemoms, „profesinėms“ ligoms: mėsiniai paukščiai – kaulų, sąnarių deformacijoms, dedeklės – dėčių, kiaušintakių uždegimams. Produkcijos sąnaudos nedidelės, bet kaina, kurią sumoka patys gyvūnai, didžiulė. Primintina dar tai, kad jie laikomi natūralių poreikių neatitinkančiomis sąlygomis, masiškai, nuolat streso būklės. Produktyviųjų dedeklių veislių gaidžius mėsai laikyti ekonomiškai neproduktyvu, todėl vien ES kasmet nugalabijama 300 mln. gaidžiukų pirmą gyvenimo dieną.
Kas su jais vyksta toliau?
Norom nenorom – kanibalai
Kai kuriose šalyse (Didžiojoje Britanijoje, JAV, gal jau ir kitose) nesunaikinamos gyvūninės atliekos, kaip pas mus, o visi kritę (dėl įvairių priežasčių, taip pat dėl ligų) gyvuliai vežami į gamyklas antriniam perdirbimui. Visa ši dvėsena (katės, šunys, žiurkės, karvės, kiaulės, arkliai, avys, paukščiai, laukiniai žvėrys ir t. t.) suverčiama kartu ir virinama valandą 130 laipsnių temperatūroje. Iš šio jovalo vėliau daromos pašarinės granulės, o iš kaulų malami miltai. Galiausiai visas šis „gėris“ vėl tampa pašaru kiaulėms, galvijams, lesalu paukščiams ir kt.
Taip šie gyvūnai per prievartą paverčiami kanibalais…
Pavojinga liga
Kanibalizmas, t. y. panašių į save valgymas, gamtoje yra tabu; pasitaiko tik išimtys. Jei kalbėsime apie žmones, tai kanibalizmą draudžia ir visos pasaulio religijos. Šis tabu kartu yra apsauga nuo tokių ligų, kaip kad vadinamoji kuru. Ji pastebėta praėjusio šimtmečio pradžioje vienoje Naujosios Gvinėjos čiabuvių gentyje; tarpais ta liga pratrūkdavo ir nusinešdavo daug gyvybių, taip buvo apie 1950–1960 metus. Mokslininkams ilgą laiką kuru buvo galvosūkis. Ilgainiui paaiškėjo, kad ligos dinamika susijusi su minimos genties papročiais – kanibalizmu mirus genties nariui.
Pirmiausia liga paveikia smegenis, pasireiškia beprotystė, vėliau vienas po kito iš rikiuotės išeina gyvybiškai svarbūs organai. Finalas – mirtis kančiose. Panašių atvejų žinoma laukinių žmogėdrų gentyse, taip pat tose, kurių pagrindinis maistas buvo beždžionės. Tokių problemų patyrė ir Afrika.
Kai kas mano, kad majų ir actekų civilizacijas pražudė būtent kanibalizmas.
Klastingas proteinas
Palyginti neseniai, tik prieš penketą dešimtmečių, išsiaiškinta ligos prigimtis. Užkratas yra tam tikras molekulių junginys, proteinas, kurį mokslininkai vadina prionu. Daug naudingų prionų visada yra organizme. Valgant panašius į save ar kitais būdais svetimi pakitę prionai patenka į medžiagų apykaitą ir pradeda organizme savo žudikišką darbą. Įsiskverbę į audinius jie įgyja patogeninių savybių ir sukelia infekciją. Didžiausia tragedija yra ta, kad šie pašaliniai prionai perduoda savo ardomąsias savybes sveikiesiems. Prasideda neišvengiamas procesas. Pirmiausia liga paveikia smegenis, vėliau patogeniniai prionai pasklinda po visą organizmą. Pamažu jie pažeidžia kepenis, inkstus, blužnį ir visą virškinimo sistemą. Baisiausia, jog slaptasis laikotarpis, kai žmogus serga kuru, bet nėra jokių požymių, trunka nuo 10 iki 30 metų. Kuru nepagydoma ir visada baigiasi mirtimi. Deja, apie ją toli gražu ne viskas žinoma.
Panašia liga suserga ne tik žmonės, bet ir kiti žinduoliai. Prionas sukelia avių kaitulį, galvijų kempinligę ir kt.
Galime gauti keturkojų kuru?
Minėtuose pašarų gamybos technologiniuose procesuose aukšta temperatūra prionų nesunaikina. O dar baisiau tai, kad karvių ir ypač kiaulių prionai labai panašūs į žmogaus. Kiaulės odą galima persodinti žmonėms, kiaulės širdies vožtuvus jau dabar naudoja žmonėms, ir atmetimo reakcija nekyla, kiaulės kepenys gali valyti žmogaus kraują ne blogiau už geriausius prietaisus ir t. t. Neseniai vienas amerikiečių mokslininkas netgi paskelbė hipotezę, kad žmogus – tai kiaulės ir beždžionės nuodėmės vaisius. Jei mes šioje Žemėje elgiamės tikrai kiauliškai, gal lemia būtent šių gyvulių genai (autoriaus pastaba)?
Juokai juokais, bet užkrėsta mėsa gali patekti ant mūsų stalo iš kokių nors užjūrių, kartu su ja ir „dovanėlė“ – kuru.
Gal jau seniai jos gauname, juk galvos smegenų auglių skaičius auga lyg sniego lavina?
Jeigu abejotinoms technologijoms nebus užkirstas kelias, pasekmės gali būti katastrofiškos.
O kol kas kiekvienas savo labui turėtume labiau pasikliauti augaliniu maistu, geriausia – savu, vietiniu.
