Net ir žiemą žvėrys ir paukščiai teikia miškui naudos, gyvybės ir grožio. Rudens vėjas, nudraskęs paskutinius lapus, spalvota skraiste apklojo medžių šaknis – jie jau pasiruošė didžiajam Laukimui... Netrukus po puriais sniego patalais ilsėsis visa miško augalija. Bet miškas – ne vien medžiai, jame – paukščių ir žvėrių namai. Be jų ši gamtos šventovė būtų nyki ir tuščia: net ir žiemą tarp sustingusių medžių kamienų verda žvėrių ir paukščių gyvenimai, kuriuose netrūksta rūpesčių: kai miškus užplūsta apgaulinga žiemos ramybė, daugelis jų turi kovoti dėl išlikimo, dalintis rudenį sukauptomis maisto atsargomis.
Net ir tokiomis sudėtingomis gyvenimo sąlygomis žvėrys ir paukščiai teikia miškui naudos, gyvybės ir grožio. Todėl žmogus, seniai pats sau suteikęs visagalio miško savininko teises ir jomis ne visada apgalvotai naudodamasis, privalo savanoriškai prisiimti ir silpnesniųjų, labiau pažeidžiamų miško gyventojų globos pareigas.
Straipsnis publikuojamas bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.
Paukščiai – miško sveikatingumo garantas
Lietuvoje žiemoja apie 70 rūšių paukščių. Net ir sunkiausiu jiems metų laiku sparnuočiai padeda miškui: naikina medieną ir spyglius graužiančius kenkėjus, sulesa nemažai piktžolių sėklų, platina įvairių medžių ir krūmų sėklas. Pastebėta, kad miškai, kuriuose gausu paukščių, mažiau pažeidžiami vabzdžių kenkėjų. Žiemą paukščiai sulesa apie 90 % kai kurių liemenų kenkėjų, drugių kiaušinėlių. Svarbiausi paukščiai, kurie minta miško kenkėjais, – didžiosios, mėlynosios, juodosios, kuoduotosios ir paprastosios pilkosios zylės, bukučiai, miškiniai lipučiai, margasparnės musinukės, geniai, meletos ir kt. Geniai, meletos – nepakeičiami miško sanitarai. Speiguotą dieną išėjęs į mišką negali atsigėrėti, kaip atidžiai ir kantriai nuo šaknų iki viršūnės genys tyrinėja, atrodo, visai sveiką medį, kol pagaliau ir jame randa pasislėpusių kenkėjų ir jų vikšrų. Kai pritrūksta lesalo, jie lukštena kankorėžius, lesa medžių ir krūmų sėklas. Ne mažiau stropios ir zylės – genio palydovės. Ropinėdamos medžių kamienais jos surenka daugybę muselių, vabaliukų, sunaikina medžių kenkėjų – verpikų židinius. Šių ir kitų miško paukštelių bėdos dėl išlikimo prasideda mišką ir laukus storai apklojus sniegui ir spustelėjus šalčiui. Dėl speigo ypač nukenčia zylės: nelesę paukšteliai dažnai neišgyvena nė paros. Nors dėl miško paukščių lesinimo žiemą yra įvairių nuomonių, vienai iš jų pritaria visi: pradėjus lesinti paukščius žiemą, tai teks daryti iki šalčių pabaigos, nes paukščiai prisiriša prie maisto šaltinio vietos, greitai pripranta prie geresnių gyvenimo sąlygų, o jų staiga netekę, gali greitai žūti nuo bado. Todėl jei jau nutarėte lesinti paukščius, dar rudenį pasirūpinkite pakankamai lesalo ir, jei žiema bus gili ir šalta, nusiteikite nuolatiniam darbui.
Kaip padėti sparnuočiams
Lesinti paukščius reikia pradėti iškritus storai sniego dangai ir spustelėjus šaltukui.
Lesyklos paukščiams įrengiamos miško aikštelėse ar šalia jų, pamiškėse – erdvesnėse miško vietose. Ne taip ir svarbu, kokio dydžio ir konstrukcijos bus lesykla: svarbiausia, kad joje lesalo nesnigtų, nelytų ir jo nenupūstų vėjas. Kad į lesyklą neįsisuktų varnos, kuosos, šarkos, kėkštai, kiti stambesni ir ištvermingesni paukščiai ir nesulestų mažųjų sparnuočių lesalo, lesyklų šonus kas 5 cm patartina apkalti plonomis medinėmis lentjuostėmis. Visas lesyklas reikia įrengti užuovėjoje, nes paukščiai žiemą vengia vėjo. Negalima pamiršti ir kurapkų – jų lesyklas reikia įrengti ten, kur jos nusprendė apsistoti. Jas reikia pradėti lesinti, kai sniego danga pasiekia 20–30 cm storį. Kurapkų lesyklos-slėptuvės turi būti erdvios – apie 2 kv. m ploto palapinės, pastatytos iš viršuje viela sutvirtintų 2–3 m ilgio eglišakių, pušies šakų, nendrių ar šiaudų. Tačiau ne visi paukščiai mėgsta lesyklas – juodagalvės sniegenos, žaliukės, geltonosios startos, dagiliai lesinami ant sniego patiesus statybinio kartono ar faneros lakštą. Vabzdžialesiai paukščiai – zylės, geniai, bukučiai, nykštukai ir kiti smulkūs paukšteliai lesinami sėklomis, kruopomis, duonos, pyrago trupiniais, nesūdytais lašiniais, įvairiais riebalais, saulėgrąžomis. Strazdai, zylės ir geniai lesa ir varškę, nesūdytos mėsos atliekas. Vabzdžialesių paukščių labai mėgstamus nesūdytus lašinius ir šaldytus taukus galime kabinti ir ant medžių vielutėmis ar virvute. Smulkieji grūdlesiai paukščiai – žaliukės, startos, karklažvirbliai ir kt. lesinami grūdų atliekomis, pelais su piktžolių sėklomis (juos galima berti ir ant žemės), linų sėmenimis, aguonomis, įvairių žolių ar piktžolių sėklomis. Per didžiuosius šalčius, kad lesalas nesušaltų, jį patartina pamirkyti aliejuje. Šalia galima padėti indelį su lydytais taukais ar margarinu. Kurapkos turi būti lesinamos kasdien grūdais, jų ir daržovių atliekomis (pelais, kapotomis morkomis, kopūstų lapais, runkeliais), kruopomis. Kurapkų, kaip ir visų vištinių paukščių, virškinimui labai reikalingi akmenukai, todėl prie lesyklų, slėptuvių turi būti atvežta žvyro ir smėlio. Visiems paukščiams labai svarbu, kad jų lesalas nebūtų sugedęs.
Ypatingo dėmesio nusipelnė ir pelėdos
Ir ne tik dėl savo ekstravagantiškumo, bet ir dėl naudos miškui: jos reguliuoja graužikų skaičių. Kadangi beveik išnyko sengirės, kur pelėdos galėjo senose drevėse ir uoksuose ramiai miegoti iki pavasario, jaunuose medynuose jų gyvenimo ir poilsio sąlygomis turi pasirūpinti sengires išnaikinęs žmogus – įrengti slėptuves-inkilus ir nepamiršti, kad negalima trikdyti šių prašmatnių didžiaakių paukščių ramybės: išbaidyti paukščiai į lizdą gali ir negrįžti.
Galima pasirūpinti ir kitais metų laikais
Žinau, kad skeptikai nesutiks su manimi: juk neįmanoma palesinti viso miško paukščių, ypač jei gyveni mieste, o savo miške esi tik retas svečias. Jei neturite laiko ir galimybių pasirūpinti savo miško paukščiais žiemą, pavasariui atėjus išnaudokite visas galimybes ir pasistenkite, kad pats miškas sunkiuoju žiemos metu pamaitintų sparnuočius: pamiškėse, kirtavietėse, miško aikštelėse palikite ar veiskite kuo daugiau ornitochorinių augalų – ievų, sedulų, šunobelių, šermukšnių, šeivamedžių, erškėčių, putinų, miškinių obelų ir kriaušių, kitų gausiai derančių medžių ir krūmų. Jų vaisiai ir sėklos žiemą ne tik bus puikus pasistiprinimas paukščiams – jie jas išplatins visame miške. Eglinių kryžiasnapių, zylių, genių, kikilių ir alksninukų lesalas – spygliuočių kankorėžiuose esančios sėklos. Kėkštas – kantrus ir nepailstantis Lietuvos ąžuolynų atkūrimo programos vykdytojas, miškų ūkio politikų bendramintis: per sezoną 2 km spinduliu išnešioja ir miško paklotėje paslepia daugiau kaip 4 000 gilių, o kur – dažnai ir pamiršta. Todėl kartais galima pastebėti, kad ir pušyne, pavasariui atėjus, iš puraus samanų patalo nedrąsiai kyšteli galvą ąžuoliukas...
Negalima pamiršti ir žvėrių
Tai – miškų puošmenos. Skirtingai nei paukščiai, norėdami išgyventi žvarbią žiemą jie dažnai mūsų miškams, ypač jaunuolynams, padaro nemažai žalos. Taip atsitinka, kai sniego danga stora ir trūksta ėdalo: briedžiams – taip mėgstamų drebulių, šermukšnių, karklų, elniams – uosių, drebulių, ievų ūglių. Briedžiai skabo pušų, beržų, klevų ūglius, jaunuolynuose laupo ąžuolų, uosių, eglių kamienų žievę, elniai minta beržais, baltalksniais, juodalksniais ir sausmedžiais, intensyviai laupo uosių ir eglių žievę, stirnos – ąžuolų, uosių, drebulių, ievų, šermukšnių, šaltekšnių, putinų ir kitų lapuočių krūmų ūglius, o kai jų trūksta – minta beržais, baltalksniais, sausmedžiais ir egle. Ėdesio reikia ir kiškiams: kai gausu sniego, jie sunkiai prisikasa prie želmenų. Kad žiemą miške išliktų nepažeisti jaunuolynai ir būtų užtikrinta žvėrių mityba, labai svarbu reguliuoti žvėrių skaičių. Veisiant želdinius juose turi būti sodinami medžiai ir krūmai, teikiantys žvėrims pašaro ir prieglobstį, – tai blindės, gluosniai, drebulės, karklai, uosiai, klevai, šermukšniai, laukinės obelys ir kriaušės, sausakrūmiai, šaltekšniai ir kiti žvėrims kramsnoti tinkami augalai. Ugdant jaunuolynus, kiek galima atokiau nuo želdinių reikia palikti dalį neiškirstų drebulių. Jas galima kirsti žiemą, žvėrių bado metu, ir palikti nenugenėtas. Todėl lapuočius geriau kirsti žiemą, o kirtimo atliekų nekrauti į krūvas.
Žvėrių šėrimas
Tai daryti galima įvairiausiais pašarais: šienu, šakniavaisiais, pirmoje vasaros pusėje (ne vėliau kaip liepos mėnesį) paruoštų ir sudžiovintų medžių ir krūmų ūglių bei lapų šluotelėmis, grūdais, gilėmis, kaštonais, obuoliais, daržovėmis. Labai patogu miško aikštelėje, žvėrių lankomoje vietoje, sukrauti kūgį šieno – nereikės dažnai vežioti pašaro. Tačiau žvėrims netinka bet koks šienas, ypač šlapių, pelkėtų pievų. Jie mėgsta geresnių pievų žolę, karklų, berželių, lazdynų, drebulių atžalas. Tačiau kiekviena rūšis turi savo maitinimosi ypatumų. Briedžiai labai retai ateina prie ėdžių – jie lankosi kirtavietėse, minta ievų, drebulių, uosių, beržų šakelėmis, žieve, mėgsta lankytis pašarinėse aikštelėse ir druskos laižyklose. Danieliai, elniai ir stirnos lankosi prie ėdžių, mėgsta sultinguosius pašarus ir druskos laižyklas, pašarines aikšteles. Gerai, kai prie ėdžių įrengiamos uždengiamos pašiūrės, kuriose šie žvėrys ilsisi, kai daug sniego. Šernai – visaėdžiai. Mėgsta įvairias grūdines kultūras, bulves, giles, obuolius, šakniavaisius, augalų šaknis, peles ir kitokį pašarą, kuris gali būti išpilamas jų lankymosi vietose, pašiūrėse, grioveliuose, loviuose. Kiškiams įrengiamos ėdžios – jie mėgsta dobilus. Prie jų gali būti padedama morkų, cukrinių runkelių. Žiemą rūpesčių nekelia savo urvuose giliu miegu snaudžiantys barsukai, lazdyninės miegapelės, ežiai, plyšiuose, apleistose palėpėse iki pavasario miegantys šikšnosparniai ir atsargų kaupikės voverės.
Praturtėsi ir pats
Iškritus puriam sniegui išsiruošę pagloboti miško gyventojų patirsime ir malonumų – iš puriame sniege išdėliotų žvėrelių pėdsakų ornamentų išmoksime pažinti, kokie žvėrys gyvena mūsų miške. Nustatę į miško kvartalą įėjusių ir iš jo išėjusių žvėrių skaičiaus skirtumą sužinosime, kiek yra elnių, briedžių, danielių, šernų, lapių, vilkų, kiaunių. Tik kiškiai ir stirnos sėslesni, todėl jų skaičių sunku nustatyti. Nepamirškime pasiimti žiūronų ir fotoaparato: ekstremaliomis sąlygomis gyvūnai, kaip ir žmonės, atsiveria pačiomis ryškiausiomis ir netikėčiausiomis charakterio ir elgesio spalvomis. Kas paneigs, kad žiema – pats puikiausias metas išbandyti ir pažinti save ir gamtą?
