Buvo visai realu itin džiugiai pasitikti didžiąsias metų sąvartos šventes. Bet I. Šimonytė, palaikoma beišsikvepiančios valdančiosios daugumos Seime ir šalies Prezidento, nelauktai stojusio ginti visiškai susikompromitavusios Vyriausybės, nesuteikė mums tokios galimybės. Tai būtų buvęs pats vertingiausias jos poelgis per visus ką tik pasibaigusius metus ir nuostabi Kalėdų dovana.
Juk būtume galėję viltingiau bei pakiliau pasitikti Naujuosius. Bet išėjo taip, kaip ir buvo galima tikėtis iš tų, kurie šneka apie kažkokius dabartinės Vyriausybės laimėjimus, nors, pasak kai kurių apžvalgininkų, I. Šimonytės ministrų kabinetas bankrutavo jau per pirmąjį šimtą dienų. Žvelgiant į, Daliaus Stanciko žodžiais sakant, „narkomanų ir homoseksualų advokatūros“ pirmųjų veiklos metų darbus, JOKIŲ laimėjimų tiesiog nesimato, nors ir labai norėtųsi jų įžvelgti. Pasiteisinimo kalboje, kodėl neįteikė šaliai Kalėdų dovanos, Ministrė Pirmininkė, nepaisydama nieko, džiaugėsi savo Vyriausybės kažkokiais pasiekimais – pavyko priimti ir pradėti įgyvendinti didžiąją dalį šiems metams suplanuotų programos priemonių. Tai laikau dideliu laimėjimu. Pradėjusi darbą Vyriausybė kėlė sau reikalavimus vengti šešėlių, kuriuos politinei valdžiai gali mesti korupcija, nepotizmas, interesų painiojimas, o priimant sprendimus kliautis viešojo intereso pirmenybe ir liberalios demokratijos vertybėmis. Bet juk matėme ir šešėlių, ir partinio nepotizmo, ir interesų painiojimo, ir labai keisto viešojo intereso supratimo, o labiausiai – kaip niekados iki šiol per visą atkurtos valstybės trisdešimtmetį – pasigedome liberalios demokratijos. Vien ko vertas sveikatos ministro A. Dulkio, padedant visai Vyriausybei, prievartinis spaudimas skiepytis nuo nežinia ko ir nežinia kam (nuo tų Covid-19 viruso atmainų, kurių jau nebėra, o, paskiepijus absoliučią daugumą Lietuvos ir visos Europos gyventojų, užsikrėtimų Covidu kažkodėl daugėja, o ne mažėja). O kur dar skandalinga, genderizmo ideologija grindžiama švietimo sistemos pertvarka (pirmuosius jos vaisius su bendrais berniukų ir mergaičių tualetais Klaipėdos gimnazijose jau spėjome pamatyti), o kur dar tolesnis sveikatos apsaugos sistemos naikinimas, prisidengiant jos veiklos efektyvinimu (sąžiningi medikai ir pilietiški vietos gyventojai jau dabar kraupsta nuo Vyriausybės planų naikinti dalį regioninių ligoninių ir jų gyvybiškai svarbių skyrių), o kur dar nepagrįstas ir daugiau negu abejotinas galimybių paso įvedimas net paaugliams bei iškreiptai suvokiamų žmogaus teisių buldozerinis stūmimas visais valdžios lygmenimis? O kur dar užsienio politikos „džiugesiai“ su Baltarusija, Rusija, Iraku, Ukraina, Gruzija, Kinija? O kur dar įsileisti daugiau kaip keturi tūkstančiai valstybės sienos pažeidėjų, nė nebandant jų stabdyti? O kur dar verslo bendruomenės, Lietuvos žemės ūkio tarybos bei plačiosios visuomenės išreikšti nepasitikėjimai ekonomikos ir inovacijų, žemės ūkio bei vidaus reikalų ministrais? O kur dar „Bieloruskalij“ trąšų pervežimo skandalas? Taigi, nepasitikėjimo šios Vyriausybės gebėjimais per pirmuosius metus susikaupė daugiau, negu tikros liberalios demokratijos valstybėje užtenka visai Vyriausybei nedelsiant atstatydinti. Prieš Kalėdas tai jau galėjo padaryti ir I. Šimonytė, o Lietuva dėl to perbrendusio veiksmo tikrai nebūtų apsivertusi aukštyn kojomis. Neabejoju, kad tai aiškiai supranta ir pati Ministrė Pirmininkė. Dėl to ir išgirdome jos „paatviravimą“, kad gali atsistatydinti ne tik du į baltarusiškų trąšų pervežimo skandalą įsisukę ministrai, bet ir visa Vyriausybė. Tačiau šįkart Kalėdų stebuklas neįvyko – nebegalintys dirbti ir neturintys jokio plačiosios visuomenės pritarimo „dirba“ toliau. Bet gyvenimas yra nenuspėjamas ir kupinas netikėtumų. Svarbu neprarasti pusiausvyros, nepamesti savo kelrodės žvaigždės bei daryti viską, ką tuo metu galima padaryti geriausia. Ir šventė tikrai ateis – ir į mūsų kiemus, ir į mūsų visų valstybę, ne kartą tryptą, niokotą ir prarastą, bet vis dėlto sugebėjusią išsaugoti dvasios gyvastį ir vėl prisikelti iš pelenų.
