Peržengę trisdešimtmetį Inga ir Kęstutis Samušiai metė gyvenimą mieste ir atsikėlę į sodybą vidury miškų ėmė kurtis susiliedami su gamta. Po trijų metų Ingos ir Kęstučio sodybą aplankė juodasis gandras – baikštus laimės paukštis.
Įsikūrė tarp miškų
Karštą popietę kilo audra. Lietus žliaugė kaip iš kiauro maišo, o perkūnas ir žaibai, atrodė, perskels atšlaimą – audra tarp miškų visada atrodo grėsmingiau, nei yra iš tikrųjų. Inga stovėjo prie lango: ant virvės plaikstės skalbiniai – ji pamiršo juos nuimti. Staiga pro stiklu tekantį vandenį tamsiaplaukė moteris pamatė: lapė. Tupi po varvančiais drabužiais ir susidėjusi letenas žiūri jai tiesiai į akis. Rudakė spigino ją, ji – rudakę. Jiedvi nesitraukė kol nenurimo audra.
Po to rudoji tarsi savus apėjo daržus, kieme augančius medžius, dar kartą žvilgtelėjo į trobesio langus ir ramia žingine nubindzeno į mišką.
„Mes abu to norėjome“,– sako Inga. Ir ji, ir Kęstutis norėjo gyventi kur nors atokiai: prie miškų ar vandens telkinių – gamtos prieglobstyje. Iš pradžių tokios vietos ieškojo arčiau – pajūryje: Inga ir Kęstutis Samušiai gyveno Gargžduose. Abu turėjo darbus: Kęstutis – miškininkas, Inga – dizainerė grafikė. Sodybos pajūryje jiedviem buvo per brangios, bet Kęstutis turėjo žemės Aukštaitijoje – Paliesio kaime, Molėtų rajone. Vietos ir čia buvo nė kiek neprastesnės. Aplinkui miškai, o dešimties kilometrų spinduliu – 40 ežerų.
„Iš pradžių ketinome savo žemėje statyti molinę trobą“,– Samušiai buvo nusprendę gyventi ekologiškai. Tačiau naujoviškai. Žibalinė – jau ne jiems. Atsivesti elektrą būtų kainavę daugiau nei pastatyti naują trobą. „Todėl, kai sužinojome, jog parduodama sodyba šalia mūsų žemės, neabejodami ją nupirkome“,– prisimena Kęstutis.
Samušiai išvertė viduryje trobos stovėjusią svetimą ir jau nebetinkamą apgriuvusią duonkepę. Pasistatė savąją. Modernesnę – šildomąją sienelę ir krosnelę. „Prisimenu užsikūrę ugnį susėdome priešais ją ant kulbių. Ant mano, ir Kęsto kelių murkia katės. Maniškė murkė garsiau, todėl aš savąją perkėliau ant Kęsto kelių, jis savąją – ant mano,“– tokia, tai buvo pradžia, kurios nepamirštų jokia moteris, taigi – ir Inga.
Augina škudes
Žemė čia buvo ne tik nederlinga, bet ir
apleista. K.Samušis į ją kibo, kaip mūsų protėviai: kirto krūmus, rovė kelmus, rinko akmenis. Išvalė žemę. Vienas. Turėdamas vieną
nedidelį traktoriuką. Pernai jau turėjo
didesnį. Juo suarė lauką – šįmet pasisės ir miežių. Bus sietelis grūdų avims.
Samušiai augina senos – keletą tūkstančių metų
gyvuojančios aborigeninės – škudžių veislės avis. Jų kilmė siejama su Rytų
Prūsija, Baltijos šalimis. Per karą vokiečiai iš
Lietuvos išvežė daugumą avių, o po nepriklausomybės atgavimo 1990 metais susirinko
ir likusias.
Dabar škudės tarsi
tremtinės grįžta į savo gimtąsias vietas.
Vokiečiai šias avis augina
dėl jų veislės nereiklumo, vislumo, atsparumo ligoms ir kraštovaizdžio gerinimo – grauždamos šakas, krūmus, jų ūglius škudės išvalo krūmus, šabakštynus,
o žolę tiesiog nuskuta. Geriau už žaliapjovę. Vokiečiai jas taip ir vadina -- kraštovaizdžio
avys.
„Mums nereikia šienauti pievų“,-- sako Inga. Bet
gėlynus, medelius tenka aptverti.
Kartais negelbėja nė tvoros. Kęstutis pasodino
porą obelaičių, aptvėrė jas tinklu. Pamačiusi kaip avinai surėmė ragus Inga
išbėgo jų fotografuoti. Nuotrauka išėjo puiki. „Žiūrėk“,-- ji norėjo ją
parodyti Kęstučiui, bet nesuprato, kodėl šis į ją nė nedėbtelėjo. Nuotraukoje
matėsi jo sodintos obelaitės, kurių jau nebuvo.
Škudės sužiaumoja net spygliuočius. „Ten buvo
savaiminis pušinėlis“, -- rodo pliką kalnelį Inga.
Kai pirmą kartą Samušiai parsivežė škudes,
šios – į kojas ir -- į mišką. Gerai, kad ne į svetimą – Samušiai turi 7 ha
nuosavo miško.
„Na, ne. Dar nebuvo, kad gyvuliai pridarytų
miškams nuostolių“,-- Samušių avių nebijo Kuktiškų girininkas Jonas Bareikis. „Miškus
mes saugome tik nuo žvėrių. Medelius tepame repelentais, jaunuolynus aptveriame
tvoromis“,-- atitaria jam ir Utenos miškų urėdo pavaduotojas Valentinas
Merkys.
Pasak miškininkų, niekas šiais laikais gyvulių
miškuose negano. Netgi ir tie, kas gyvena tarp miškų.
Negauna paramos
Samušiai avis laiko aptvare. Nors kai avinai ima
kovoti dėl patelių, pokši storiausios tvoros.
Bet užtat žiemą škudžių veislės avims nereikia
šiltų tvartų – net ėriukai gimę su kailiu nesušąla stoginėje. Svarbu, kad jie tik
būtų apsaugoti nuo vėjų, žvarbaus lietaus ar pūgos.
Samušiai dar nepjovė nė vienos avies — jie vis
didina bandą. Škudės – vienos mažiausių avių, tačiau jų mėsa – tikras
delikatesas. Panaši į laukieną. O jau jų
vilna! Patyrę pirštai škudžių
vilną tuoj pat atskirs nuo Lietuvos juodgalvių ar Lietuvos šiurkščiavilnių avių
vilnos.
„Gaila,
jog seniausia ir nykstanti – škudžių
veislė dar nėra įrašyta į Lietuvos ūkinių
gyvūnų genetinių išteklių sąrašą bei Lietuvos tautinio paveldo produktų
registrą“,– apgailestauja Samušiai.
Lietuvos šiurkščiavilnės, kurios buvo išvestos
iš škudžių, arba Lietuvos juodgalvės, kurios įregistruotos kaip
lietuviška veislė tik 1964 metais, pripažintos genofondinėmis ir yra įtrauktos
į tautinio paveldo registrą. Už senojo
genotipo Lietuvos juodgalves bei Lietuvos šiurkčiavilnes avis jų augintojai
gauna po 96 litus ES išmokų.
VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo
centro duomenimis, Lietuvos šiurkščiavilnių bei Lietuvos juodgalvių avių šiuo
metu šalyje auginama daugiau nei 20 tūkstančių.
Škudžių veislės avių Lietuvoje tėra apie 150. Viena didžiausių – apie 40 avių banda – Samušių ūkyje. Už škudžių
veislės avių auginimą Samušiai negauna nė lito.
Išmoko vilnos vėlimo
Tai iš ko tuomet Samušiai gyvena? Kerpa škudes
ir velia šlepetes. Kaip kerpamos avys naujakuriams parodė 86 metų Uršulė iš
Molėtų, o nukerpa jas... jų draugai. „Jei yra poreikis, atsiras ir pasiūla.
Mes žinome, ką reiškia gyventi kaime, ką reiškia miesto vaikui pamatyti gyvulį.
O jei dar duosi jį jam nukirpti, laimės – per akis“,– patyrė Inga. Taigi,
elektroniniu paštu ji praneša visiems savo pažįstamiems, kada jų ūkyje bus
kerpamos avys. Suvažiuoja šeimomis. Jei pasitaiko geras oras, iškyla – nuostabi.
„Pakabiname puodą viralui virti, ir
kas jį verda, kas žuvauja, kas grybauja, o kas avis kerpa“,– apie talką
pasakoja Inga.
Žirkles avims kirpti Samušiai rado troboje,
kurią nusipirko. Joje už duonkepės dūlėjo ir verpimo ratelis. Sutaisė jį ir
verpti Ingą išmokė ta pati guvi senučiukė, Uršulė iš Molėtų.
O velti Inga išmoko pati. Dar gyvendama
Gargžduose. Ėjo pro parduotuvę ir pamatė veltus drabužius. „Nesupratau, kas tai
yra. Matau tik, kad neaustiniai“, --
negalėjo ji atitraukti akių nuo vos 60 gramų sveriančio šaliko.
Pastebėjęs jaunos moters susidomėjimą pardavėjas
paėmė vilnos kuokštą, muilo, vandens. Pasuko tarp delnų, suko dar ir dar, kol iškrito
kietas rutuliukas. Šis, pasak Ingos, virsmas ją pakerėjo.
Prisipirko ji vilnos ir namuose ėmė sukti tokius
pačius rutuliukus. Ji turėjo laiko – jos pirmgimiui tuomet buvo pusšešto
mėnesio. Bet išėjo ne rutuliukai, o pasak Ingos, – „subiniukai“.
„Kai nemoki gerai velti, rutuliukai
išeina su tokiu praskiepu“,– nesigėdija ji savo vargų.
Suvėrusi pirmąjį vėrinį, Inga nuėjo į kursus
ir išmoko vilnos klojimo bei vėlimo pradžiamokslio. Neužteko jai jo. Buvusi
dizainerė naršė internete, ieškojo literatūros, bet tikrąsias vilnos vėlimo
paslaptis atrado jos pačios rankos.
Nuotakos laukia kurpaičių
I. Samušienė pradėjo nuo šlepečių. Vėlė jas
savo draugams ir pažįstamiems, o kai nebeliko kojų, kurias dar galėjo dykai
šildyti, veltines ėmė pardavinėti. Ekologiškos vilnos šlepetės turėjo tokią
paklausą, kad į žmonos verslą turėjo įsitraukti ir jos vyras, K. Samušis. Vėlė
jie jau abu. Ingai ėmė skaudėti riešų raumenis ir sąnarius, tačiau Lietuvai
šlepečių nebeliko. „Mes turime tik keturias rankas“, – tarsi pasiteisina Samušiai. Visos jų veltos šlepetės dabar iškeliauja į Ameriką, Australiją, Kanadą. Po vieną
kitą darbelį – į tokias ezotiškas
šalis, kaip Indija, Kinija, Korėja.
Šios šalys vertina rankų darbo ekologišką
produktą. Jų klientai veltinių iš Lietuvos gali laukti penkias savaites –
Samušiai dabar jas velia tik pagal konkrečius užsakymus. Gintaru, lietuvišku
linu, rožėmis puošiamos Samušių
šlepetės – originalūs kūriniai tampa suvenyrais, proginėmis dovanomis. Štai viena
močiutė Amerikoje velėjos iš Lietuvos prašė šlepetėlių dovanai anūkei. „Ji
norėjo, jog anūkė gimtadienio rytą rastų jas prie savo lovos“, – rodo alyvų
spalvos žiedeliais puoštų šlepečių nuotrauką Inga. Tai – ne šlepetės. Tai – kurpaitės karalaitei. Tokių laukia
net nuotakos. „Su nuotaka, taip pat iš Amerikos, susirašinėjome porą mėnesių –
derinome apavo dydį, formą, jo apdailą, raštus, spalvas“, – varto kitas
nuotraukas Inga. Tai itin prabangus ir dailus apavas. Už tokį amatininkams
tikriausiai daug buvo ir sumokėta? „Kai įnyksti į tokius dalykus, ne pinigai
ir ne daiktai tampa svarbūs“, – atsako Inga.
Aplankė juodasis gandras
Jauki Samušių troba vidury miško. Joje yra
visi patogumai, tačiau priešais ugniakurą tebestovi tos pačios kulbės, ant
kurių Inga ir Kęstutis čia pirmą kartą įžengę atsisėdo. Šalia jų, ant ąžuolinės kolonos kabo trys juostos. Viena austa jųdviejų
vestuvių, dvi kitos – jų vaikų vardynų proga. Ąžuolas ir Vėtra—tokie jųdviejų
atžalų vardai.
Vėtrai – dar tik treji. Ąžuolui greitai bus šešeri. Jis jau mokosi pažinti ne tik Žemės, bet ir Dangaus
kūnus – virš jo lovos sukasi Saulės sistemos planetos. „Čia – Marsas, čia – Uranas,
čia – Merkurijus, Plutonas. Tik Veneros trūksta“, – sklando Ąžuolas iš popieriaus
išlankstytas žvaigždes.
Kartą ketverių metų sūnus parnešė žinią:
„Mama, pas mus atskrido juodas gandras“. Pakėlusi akis nuo vėlinio Inga
žvilgtelėjo pro langą. Atšlaime iš tiesų stypinėjo juodasis gandras. Jo juodos
plunksnos žvilgėjo žaliu, raudonu ir auksiniu atspalviu, ilgomis kojomis jis
ėjo taip tvirtai, jog, rodės, tuojau įžengs į trobesį. Bet Ingai vos paklebenus
duris, paukštis ištempė ilgą kaklą tarsi norėdamas pasilabinti ir išsklendė sparnus.
Šis paslaptingas didelių girių paukštis yra
gana baikštus, tačiau Kęstutis jį dar spėjo nufotografuoti. „Girdėjau, jog juodasis gandras laikomas likimo
paukščiu, laimės ir gerovės pranašu“, – ištarė Inga.
