Vėl spalis. Jau galime vertinti pirmuosius dabartinės valdančiosios daugumos metus. Tai darant labai apibendrintai, jie susiveda į vieną žodį – KOŠMARAS.
„Tokios įtampos ir tokio visuomenės supriešinimo Lietuvoje dar nebuvo per visą atkurtos laisvės trisdešimtmetį“, „Dar niekada taip nepasitikėjau savo valdžia kaip dabar“, „Žirniukų (galima pridėti – spalvotų – red.) revoliucija baigėsi tualete, tiesiogine prasme“, „Prievartinis PIŠ paso siūlymas – nusikaltimas prieš visuomenę“, „Pagrindinis dabarties Lietuvą kamuojantis virusas – šiandieninė valdžia“, „Gėjų ir narkomanų advokatūrą (kalbama apie dabartinę Vyriausybę – red.) reikia atleisti nedelsiant – šiandien iki pietų“, „I. Šimonytės Vyriausybė yra neligitimi, nes pažeidinėja Lietuvos Konstituciją ir kitus šalyje galiojančius įstatymus“, „Jie tiesiog griauna valstybę“. Tai tik dalis labai aiškaus turinio citatų iš Lietuvos viešosios erdvės, ir ne kokios nors geltonosios ar pogrindinės, o profesionalios ir visuomenės gerbiamos žiniasklaidos (turime ir tokios – red.). Ir kaipgi tuos priekaištus galima atremti ar paneigti? Ar tuo, kad Lietuvoje jau atsirado bendrojo lavinimo mokyklų su mergaičių ir berniukų bendrais tualetais? Ar tuo, kad Lietuvos teismus pasiekia vis daugiau ieškinių dėl pamatinių žmogaus teisių pažeidimų? Ar tuo, kad pirmąkart per visą šalies istoriją buvo aptveriamas Seimas ir Vyriausybė nuo savo tautos, suvažiavusios į sostinę iš viso krašto? Ar tuo, kad net tris mėnesius į šalį buvo svetingai įleidžiami hibridinės atakos dalyviai, atvykę iš tolimiausių pasaulio kampų? Ar tuo, kad per trumpą laiką buvo sugebėta susipykti praktiškai su visais kaimynais ir svarbiais pasaulio ekonomikos dalyviais? Ar tuo, kad, remiantis oficialia statistika, koronoviruso krizę valdėme bene prasčiausiai visoje Europoje? Bet tai dėsninga. Visiškai dėsninga. Nieko kito ir negalima tikėtis, kai Vyriausybę sudaro bakalaurai ir skandalingais būdais į valstybės tarnybą patekę asmenys, o valdančiąją koaliciją Seime sudaro apsišaukėlių partijos. Apsišaukėlių, nes tų partijų balsavimai ir praktiniai veiksmai rodo, kad jie neturi nieko bendro nei su klasikiniu konservatizmu, nei su klasikiniu liberalizmu. Ar nors vienas liberalių valdančių partijų narys gynė masiškai pažeidinėjamas žmogaus teises Lietuvoje? Priešingai: jie VISI balsavo už įvairius žmogaus teisų pažeidimus ir suvaržymus, beje, dažnai net nelogiškus ar absurdiškus, ir aktyviai rūpinosi tik vienos grupės žmonių tikromis ar tariamomis teisėmis. O visuotinai pripažintas žmogaus teises teko ginti neformaliems visuomenės liberalams, teisininkų draugijos nariams ar pavieniams asmenims, tokiems, kaip advokatų tarybos pirmininkas profesorius Ignas Vėgėlė. Beje, I.Vėgėlės argumentai nepaneigti iki šiol. Iš Teisingumo ministerijos, vadovaujamos bakalaurės Evelinos Dobrovolskos, po garsiosios Advokatų tarybos pirmininko kalbos visuomenę tepasiekė profesiškai neįgalus nustebimas – kodėl Ignas Vėgėlė kalbėjo taip plačiai, o ne apie siauras advokatūros vidines problemas? Todėl, kad jam iš tiesų rūpi valstybė ir lietuvių tautos ateitis. Čia ir glūdi pagrindinė metinio košmaro priežastis – dabartinei valdančiajai daugumai valstybė nėra vertybė. Tai matėme ne kartą ir ne du. O jeigu kažkas dar pamėgintų dėl to paprieštarauti, tai vis viena turėtų sutikti, kad ta valstybės vertybė jiems yra mažesnė už narkotikų dekriminalizavimą, homoseksualų šeimas ar kokias kitas, tik nedidelės grupės žmonių vertybes. Todėl su eurokomjaunuolišku entuziazmu ir griauta bei naikinta tai, kas šiame žemės lopinėlyje taip sunkiai šimtmečiais buvo kuriama, už ką buvo liejamas kraujas ir dedamos galvos pačiame jaunystės žydėjime. Blogiausia, kad dėl neišmanymo, nesupratimo, išsilavinimo stokos, o gal ir dėl paprasčiausios nusikalstamos veiklos buvo uoliai pjaunama šaka, ant kurios lemta gyventi lietuvių tautai su jos visų pakraipų, įvairių pasaulėžiūrų, skirtingų vertybinių nuostatų atstovais. Ir jau visai blogai, kad dabar turintieji valdžią laužo priesaiką, duotą Seime, ir savo pagrindinę pareigą – stiprinti Lietuvos valstybę ir tobulinti visų jos piliečių bendro gyvenimo sąlygas, o ne rūpintis partiniais klanais ir išimtinai vien tik nedidelės dalies žmonių interesais.
