Lietuvai svarbiau, ne kas, o koks jos miškų šeimininkas

Algimantas Patašius / 2020-12-29 /

Valstybiniai ir  privatūs miškai – vienodai tausotinas nacionalinis turtas

Taip turi būti sveiko proto valdomoje šalyje. Vienadieniai piniginiai interesai – suprantamas dalykas, pvz., turgaus prekyboje: atvežei, pardavei – uždirbai, jei nepardavei – rytoj prekė gal suges, teks ją išmesti, turėsi nuostolį. O miškas kasdien, kas minutė neša naudą stovėdamas šimtą metų gyvas žalias, nesvarbu, kieno jis – valstybės ar privataus savininko. Tai niekuo nepakeičiama, gyvybiškai svarbi ir tausotina biosferos dalis. Apie tai sužinome jau mokyklos suole, ir niekas dėl tokios universalios miško naudos nesiginčija. Tokia filosofija remiasi ir ES priimta plėtros kryptis, vadinamasis „žaliasis kursas“.

Nesibaigiančios diskusijos dėl miškų pas mus kyla dėl jų teikiamos medžiaginės naudos, pirmiausia – iš miško gaunamos medienos. Čia susiduria įvairūs interesai – ekonominiai, socialiniai, ekologiniai. Šie klausimai įvairiais atžvilgiais aptariami diskusijose, rengiantis nustatyti tolesnę miškų ūkio plėtros strategiją artimiausiam dešimtmečiui. Metams baigiantis, Aplinkos ministerjos iniviatyva nuotoliniu būdu įvyko jau trečioji konferncija, tema „Lietuvos miškai po 1920 m.: privačios nuosavybės ir viešojo intereso santykis miškų ūkyje“. Dalyvavo įvairių visuomenės grupių atstovai, pagrindinius pranešimus pristatė Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas dr. Nerijus Kupstaitis, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirminikas dr. Algis Gaižutis ir Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto prof. Vilis Brukas.

 

Permainų šimtmetis

Lietuvos miškų nuosavybės struktūra per pastarąjį šimtmetį keitėsi labai ryškiai, įtakojama politinių ir socialinių permainų.Prieš paskelbiant nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimą praėjusio amžiaus pradžioje, beveik du trečdaliai miškų buvo privatūs, priklausė daugiausia stambiems žemvaldžiams. Po 1920 m., įsibėgėjant prelato Mykolo Krupavičiaus parengtai žemės reformai ir apkarpant dvarų valdas, nuosekliai didėjo valstybinių miškų dalis. Šalis sukūrė gerai veikiančią miškų valdymo sistemą, mokymo įstaigose sistemingai ir kvalifikuotai buvo rengiami miškininkystės specialistai. Sovietinės okupacijos išvakarėse 85 nuoš. miškų buvo valstybiniai. Sovietų valdžios metais visi miškai, suprantama, buvo nusavinti, o atkūrus nepriklausomybę įsibėgėjo nuosavybės restitucijos ir privatizacijos procesai. 1995 m. tik 4 proc. miškų ploto valdė privatūs savininkai, o 2010 m.– jau 38 nuoš. Pastarąjį dešimtmetį šis santykis kito lėtai, 2020 m.privatūs miškai sudarė 40 proc., valstybiniai – 60 proc. Toji kaita dar nėra visai pasibaigus, dalis miškų (netoli 10 nuoš.) yra „niekieno“ – rezervuoti nuosavybės teisėms atkurti. 

 

Privatusis miškų sektorius

Lietuvoje yra apie 250 000 privačių miško savininkų. Vidutinės miško valdos dydis – apie 3,35 ha, 87 nuoš. savininkų turi iki 5 ha dydžio valdą, Natūralu, kad tokia nuosavybė nėra savininko pragyvenimo šaltinis, o veikiau pajamų papildymas. Nuolat sistemingą miškų ūkio veiklą vykdo tik nedaugelis stambių miško plotų savininkų. 

Atkreiptinas dėmesys, kad didžiausias nevalstybinių miškų savininkas Lietuvoje – Švedijos koncernas IKEA, valdantis apie 20 000 ha miškų, arba 200 kv. km Lietuvos teritorijos, ir tai ne vienintelis užsienio subjektas, superkantis Lietuvos miškus. Daug kas tame mato rimtą pavojų Lietuvos suverenitetui.

Pasak prof. V.  Bruko, atlikusio reprezentatyvius privataus miško aktyvių naudotojų tyrimus, 56 proc. jų – „malkautojai“, naudojantys mišką savo reikmėms, vykdantys vidutinio intensyvumo veiklą, neplynus kirtimus, 19 proc. – epizodiniai miškinkautojai, atliekantys privalomus darbus (atkūrimas, ugdymas, tarpinis kirtimas), 18 proc. – verslininkai, vykdantys intensyvią ekonominę veiklą, gaunantys pajamas daugiausia iš plynų kirtimų ir miškų supirkimų, 7 proc. – gamtininkai, miško ūkiškai nenaudojantys arba labai ribotai, tausodami gamtą ir bioįvairovę, tvarkantys mišką rekreacijai, estetinei vertei ar tiesiog saugodami paveldėtą palikimą. 

 

Dauguma menkai nusimano 

Dauguma iš tų ketvirčio milijono smulkių savininkų yra pasyvūs. Tarp jų beveik nėra išsilavinusių miškininkų. Dauguma jų nežino privačių miškų tvarkymo ir naudojimo įstatymų bei taisyklių, kurių yra ne viena dešimtis, o dar daugiau jų privaloma laikytis saugomose teritorijose. 

Tokiems savininkams lengva pasiklysti ar būti suklaidintiems nesąžiningų žmonių, todėl visuose regionuose dirba Valstybinės miškų inspekcijos pareigūnai, kurių paskirtis – konsultuoti, patarti, įspėti, kraštutiniais piktybinių veiksmų atvejais adekvačiai bausti. Konferencijoje, deja, VMT atstovui Gintarui Pušneraičiui teko atremti nepelnytų užsipuolimų – vieniems atrodo, esą kone šimtas tų pareigūnų yra miško savininkų tramdytojai su bizūnais, tik ir tykantys ką nubausti, kitiems – kad tarnyba beatodairiškai dalija leidimus niokoti gamtą, vykdyti plynus kirtimus, kur tai neleistina. 

 

Problemos panašios ir svetur

Lietuvos privataus miškų sektoriaus problemos nėra Europoje unikalios. Pavyzdžiui, Vokietijoje iš 11,4 mln. ha miško 48 proc.yra privatūs miškai. Tiesa, nuosavybės struktūra nėra tolygi visoje šalyje, įvairiuose regionuose istoriškai ji vystėsi skirtingai. Privačių miškų dalis atskirų federalinių kraštų teritorijoje svyruoja nuo 17 iki 50 proc. Maždaug pusės savininkų valdos mažesnės nei 20 ha, tik 15 proc. privataus miško priklauso įmonėms, turinčioms daugiau nei 1000 ha. Korporatyvinių ir privačių miško savininkų Vokietijoje yra apie 2 milijonai. Vis dėlto smulkių ir smulkiausių savininkų turimas bendras miškų plotas yra didelis, ir Vokietijos miškų politikos svarbiu baru laikomas jų profesionalus konsultavimas bei pagalba.

 

Kooperacija – perspektyvus kelias

Vokietijoje daugelis smulkių miškų savininkų išsibarstę dideliais atstumais, gyvena miestietišką gyvenimą ir užsiėmę kita profesine veikla, todėl jie vargu gali atsidėti tvariai miškinkystei, o ir finasinė nauda iš to palyginti nedidelė. Tokiems savininkams kooperuotis labai svarbu, kad būtų įmanoma jų miškų profesionali priežiūra ir ūkininkavimas. Todėl Vokietijos miško savininkų susivienijimai siekia didesnio šalies bei federalinių kraštų valdžios palaikymo.

Matyt, ir Lietuvos privačių miško savininkų asociacijų rūpestis galėtų būti ne vien palankesnės ekonominės ir teisinės sąlygos šiam sektoriui, bet ir jo struktūrinė, profesinė pažanga. 

 

Viešasis ir privatus interesas

Mūsuose privatieji miškai, kad ir kokia dalim bebūtų išnaudojamas jų potencialas, yra svarbus medienos tiekėjas rinkai. Nors nuolatinę sisteminę miškų ūkio veiklą vykdo negausios stambios įmonės, užimančios 10 – 12 proc,. privačių miškų ploto, iš viso privatus sektorius, N. Kupstaičio duomenimis, tiekia rinkai 40 – 50 proc. žaliavinės medienos, metinės kirtimų apimtys – 2,9 – 3,8 mln. ktm žaliavinės medienos. 

Privatieji miškai teikia visą spektrą apskritai šios ekosistemos paslaugų, pagal tarptautinę klasifikaciją (CICES) jų įvardijama 12 – miškai yra medienos, maisto produktų, genetinių išteklių šaltinis, jie reguliuoja žmogaus sukeliamą taršą, apsaugo nuo neigiamų gamtinių veiksnių, teikia prieglobstį faunai ir florai, padeda suvaldyti kenkėjus ir ligas, formuoja dirvožemį, reguliuoja atmosferos sudėtį ir mikroklimatą, yra žmonių fizinių užsiėmimų, rekreacijos, taip pat intelektinės veiklos vieta, teikia su mišku susijusią nematerialią dvasinio, religinio, sveikatinimo ir panašaus turinio vertę.

Tačiau kokiu mastu privataus miško atveju šios ekosistemų paslaugos bus viešos, prieinamos visuomenei, dažnai priklauso nuo savininko valios. Štai čia glūdi viešo ir privataus intereso konflikto sankirta.

 

Karo kirvis nerūdijo

Per tris praėjusio amžiaus pabaigoje atkurtos šalies nepriklausomybės dešimtmečius tarp privačių miškų savininkų interesams atstovaujančių asociacijų ir krašto valdžios institucijų buvo įsigalėjusi nuolatinė priešprieša. Privatusis sektorius kaltino vyriausybines institucijas valstybinių miškų protegavimu, nelygiaverčių konkurencijos sąlygų sudarymu, savininkų teisių tvarkytis su savo nuosavybe uzurpavimu, nelogiškais veiklos ribojimais ir draudimais, supainiotais ir prieštaringais įstatymais, nepagrįstomis administracinėmis nuobaudomis už smulkmenas bei panašiai, valstybinės institucijos atsilygino privatiems miškų savininkams kaltinimais pažeidžiant visuomenės interesus, aplinkosaugos reikalavimų nepaisymu, neteisėta veikla savo valdose. Konfliktus ne kartą sprendė Konstitucinis teismas, savo sprendimais nurodęs, jog miškai yra ypatingas nuosavybės teisės objektas ir šiuo atveju nuosavybės teisė nėra absoliuti, o įstatymų leidėjų pareiga surasti tinkamą balansą tarp miško apsaugos tikslų ir nuosavybės teisės esmės.

 

Stiprėja visuomenės balsas

Keičiantis visuomenės poreikiams, aktualesnės tampa nemedieninės miško paslaugos, Pastaraisiais metais aštriau išryškėjo konfliktai tarp miškininkystės veikla užsiimančių subjektų ir kai kurių nevyriausybinių organizacijų, aplinkosaugos aktyvistų. Stiprėja visuomenės netolerancija plyniems kirtimams ir šiaip intensyvesniam ūkiniam miško naudojimui, ypač saugomose teritorijose, pavyzdžiui Labanoro girios, Punios šilo atvejais.

Plynieji kirtimai Lietuvoje yra vyraujanti miškinikystės technologija net saugomose teritorijose, šiuo atžvilgiu Lietuvos praktika artimesnė Švedijai, negu Vokietijai, kur vis labiau atsisakoma plynųjų kirtimų. Tačiau ką daryti, jei dabartinė kompensavimo už ūkinės veiklos apribojimus apimtis neatlygina dėl to patirtų nuostolių?

Konferencijoje minėtas ne vienas keblus atvejis, kai miško savininkui atsisakyti ūkinių darbų vietinės bendruomenės labui reikštų savanoriškai atsisakyti teisėtų pajamų. Taigi išeities – „ir vilkas sotus, ir avis sveika“ – kol kas nėra.

 

Arčiau link sutarimo

Šioje konferencija pagaliau visos suinteresuotos šalys, nežiūrint požiūrių ir tikslų skirtumų, vis dėlto sutarė, jog ginče beatodairiškai atmesti oponento argumentus ir primesti savo administracinę galią yra nevaisingas kelias. Valstybės pozicijai atstovavęs N. Kupstaitis pripažino, jog reikalingas naujas balansas tarp miško savininkų interesaų ir viešųjų poreikių, kiek juos turėtų tenkinti privatūs miškai, vien kosmetinių pataisymų nepakanka. Privatūs miškai turėtų labiau prisidėti prie visuomenės poreikių tenkinimo, bet ir visuomenė turi prisidėti prie tų paslaugų atlyginimo, ir ne vien mediena turi generuoti miško savininkams pajamas. Pagaliau, praktikoje nebūtinų miško savininko veiklos apribojimų ir neesminės veikos priežiūros atsisakymas sumažintų veiklos sąnaudas tiek šiam, tiek valstybei. Panašią mintį išreiškė ir veikiau privatųjį interesą gynęs V. Brukas: reikalingas esminis santykio tarp valstybės ir privataus miškų ūkio perkrovimas. Dialogo kūrimas labai svarbu: tai nėra paprasta, bet absoliučiai būtina.