Sau būdingu optimistiniu matymu dar balandžio mėnesį rašiau, jog Nacionalinis miškų susitarimas (NMS) – jau finišo tiesiojoje. Pasirodė, ta tiesioji gerokai ilgesnė – ne taip paprasta suderinti sunkiai tarpusavyje derančius, o dažnai vienas kitam prieštaraujančius skirtingų grupių interesus tiems patiems visų mūsų Lietuvos miškams. Kadangi bendrakūroje susitarti iki galo nepavyko ir liko nesutarta kertiniais klausimais, tai suprantama, kad ir politinis sprendimas negali būti nei lengvas, nei greitas.
Kas toliau?
Aišku tai, kad visi bendrakūroje pasiekti susitarimai (plačiau aprašyti mano jau minėtame, balandžio mėnesį rašytame ir žurnale „Miškai“ publikuotame straipsnyje) turėtų persikelti į galutinį NMS dokumentą ir vėliau atrasti savo vietą jau įgyvendinimui skirtuose strateginio planavimo dokumentuose, teisės aktų pakeitimuose, galiausiai – investiciniuose sprendimuose. Tačiau sunkiausia dalis yra tie klausimai, dėl kurių nesutarta, be kurių iš esmės nėra viso ateities miškų politikos vaizdo vien jau dėl to, kad tie klausimai ir yra esminiai. Todėl nelieka kitos išeities, kaip tik politiškai apsispręsti, kuriuo keliu toliau eisime.
Esminiai pokyčiai ar status quo?
Iš esmės nuo pat NMS proceso pradžios pradėjo ryškėti, o vėliau ir visai aiškiai atsiskyrė du skirtingi poliai, į kuriuos nukrypo proceso dalyviai. Tie poliai neoficialiai buvo įvardinami įvairiai, bet aš juos matau kaip esamos politikos tęstinumo be rimtesnių pokyčių (status quo) siekį vienoje pusėje ir esminių pokyčių siekį kitoje pusėje. Jei prie status quo (kad ir su nereikšmingais pakeitimais) norėjo likti dauguma miškininkų, miško savininkų, medienos pramonės ir miško darbuotojų atstovų, tai esminių pokyčių poreikis suvienijo, atrodytų, labai skirtingų interesų grupių atstovus – gamtosaugininkus, bendruomenių, sociokultūrinio, dvasinio ir kitokio, mažiau šiandien išplėtoto nemedieninio miško naudojimo atstovus. Atitinkamai poliarizavosi ir požiūris į ateities miškus – nuo „iš esmės nieko keisti nereikia“ iki „atsisakyti miškų kirtimo ir medienos naudojimo“. Suprantama, kad nė vienas tų kraštutinių vaizdų negali būti tas subalansuotas sprendimas ateities Lietuvos miškų politikai, jei jau pripažįstame klimato kaitos krizę, biologinės įvairovės krizę, bioekonomikos ir biomase paremtos energetikos ateitį, o ir bendrai Europos Sąjungos su miškais susijusią politiką – pokyčiai neišvengiami ir netgi būtini. Kitas klausimas, kokios apimties ir kaip toli einantys tie pokyčiai turėtų būti, kad juos būtų galima laikyti subalansuotais ir atitinkančiais ne vienos kurios atskiros ar keleto interesų grupių įsivaizdavimus, bet kompleksiškai atliepiančiais visus su miškais susijusius svarbiausius iššūkius, kartu nesugriaunančiais to, kas jau sukurta ir duoda naudą šaliai net ir besikeičiančiomis sąlygomis.
NMS politikų rankose
Tai būtent tokį subalansuotą ir tam tikra prasme kompromisinį susitarimų likusiais kertiniais klausimais variantą, remdamiesi viso NMS proceso patirtimi ir įžvalgomis, ir parengėme Aplinkos ministerijoje bei pateikėme tolesniems svarstymams jau tiems politikams, kuriuos aštuonios politinės partijos delegavo galutiniam NMS dokumentui sudėlioti. NMS dokumento projektas, o kartu ir ministerijos parengti siūlymai likusiose nesutartose temose birželio 22 d. buvo pristatyti šiems deleguotiems politinių partijų atstovams. Po pristatymo politinių partijų atstovai nusprendė tęsti susitarimų paieškas tais klausimais, kuriais susitarimų grupėms nepavyko susitarti. Iš esmės politikai sutarė nekeisti bendrakūroje gimusių susitarimų, nustatančių aiškias atskirų temų pokyčių kryptis, o nesutartose temose kaip pagrindą naudoti ministerijos parengtą siūlymą, apibendrinantį NMS susitarimų grupių darbo knygoje sudėtus pasiūlymus ir komentarus, remiantis susitikimuose išsakytomis pozicijomis. Taigi, laukia darbinga likusios vasaros dalis.
Natūralu, kad pirmiausia politinės partijos išsigrynina savo pozicijas ir įsivertina, kurie ministerijos pasiūlyti susitarimų variantai priimtini, o kuriuos dar reikia tobulinti. Tai tas vyksta kaip tik šiuo metu – liepos mėnesį. Kadangi klausimai likusiose nesutartose temose labai jautrūs ir tampriai tarpusavyje susiję – iš esmės kalbama apie tai, kaip suderinti geresnės biologinės įvairovės apsaugos siekius, nemažinant miškų potencialo klimato kaitos valdyme, su didesnės miškų ekonominės, kartu socioekonominės naudos siekiais, tai suprantama, kad atskirų paminėtų interesų atstovai stengiasi kuo labiau advokatauti kiekvienas savo pozicijai ir įtikinti politikus, kad būtent jų interesas yra svarbesnis. Ministerijos pozicija, kuri pateikta politikams kaip balansuojantis ir skirtingus interesus suderinti bandantis pasiūlymas, yra parengta remiantis būtent tokia logika, kad Lietuvos miškuose gali išsitekti ir sunkiai tarpusavyje suderinami interesai, kur įmanoma tame pačiame miško plote didinant miškų daugiafunkciškumą, o kur neįmanoma – aiškiai išskiriant tarpusavyje nesuderinamoms ekosisteminėms paslaugoms atskirus plotus ir numatant jų santykį, pvz., minimalios žmogaus intervencijos (iš esmės gamtiniams procesams paliekami) griežtos apsaugos (rezervatiniai) miškai versus didelės žmogaus intervencijos (miškininkaujami) ūkiniai miškai, skirti pirmiausia medienos tiekimui.
Ruduo – derliaus metas
Taigi, ne be reikalo antraštėje akcentavau, jog būtent šiame etape būtina apsispręsti, nes kaip tik susitarimai minėtais kertiniais klausimais labiausiai ir lems, kiek realiai keisis miškų politika ir kokį Miškų įstatymo pakeitimą rengsime rudenį. Rašau būtent rudenį, nes panašu, kad mažiausiai tiek laiko reikės politiniams sprendimams surasti ir dėl jų susitarti.
Kaip ir aišku, kad tam tikri pokyčiai bus būtini. Tą mums signalizuoja prastoka Europos Bendrijos miško buveinių būklė, prieš Lietuvą pradėtos ES teisės pažeidimų procedūros dėl tų pačių buveinių, klimato pokyčiai ir miškų vaidmuo švelninant klimato kaitą bei prisitaikant prie jos, galiausiai kintantys visuomenės poreikiai miškams (vis mažiau išgyvenimui būtinų medienos produktų, grybų ar uogų ir vis daugiau pramogų, rekreacinio, kultūrinio ar dvasinio miško naudojimo), nepamiršti reikia ir augančio miškų sektoriaus indėlio į šalies ekonomiką, ir miškų vaidmens bioekonomikos plėtroje ir energetikoje.
Matydamas ir suprasdamas visa tai, net neabejoju, kad laukia pokyčius numatysianti miškų politika ir atitinkami politikų sprendimai, tačiau kartu tikiu, kad viską gerai pasvėrę ir įvertinę, politikai sugebės priimti būtent subalansuotus ir kuo didesnę naudą Lietuvai ir visiems jos gyventojams, o ne vien atskiroms interesų grupėms duosiančius miškų politikos sprendimus. Žinoma, visuomet lieka rizika, jog bandydami įtikti garsiau rėkiantiems visuomenės atstovams, politikai gali pasiduoti pagundai priimti labai populistinius sprendimus. Ne išimtis čia ir miškų politika, bet tuo atveju kartu programuotųsi tokių sprendimų neįgyvendinamumo situacija, nes dažniausiai tokie sprendimai būtų labai radikalūs ir realiai neįgyvendinami protinga kaina arba lemiantys tokius praradimus (pirmiausia ekonominius) valstybei, dėl kurių nesiryžtų prisiimti atsakomybės jokia politinė valdžia.
Nors pats savaime NMS dokumentas dar nėra miškų politikos „derlius“ mums įprasta samprata, tačiau kaip tokio svarbaus proceso rezultatas, mano galva, yra vertas šio pavadinimo, nes nuo to rezultato labai priklauso mūsų miškų ir su jais susijusių žmonių ateitis. Nors vis dažniau pasigirsta nuo proceso pavargusių žmonių balsai, menkinantys NMS svarbą, aš neabejoju, kad tai reikšmingas žingsnis Lietuvos miškų politikoje. Tikiuosi, tas žingsnis bus protingas, o jau tuomet ir „derlius“ duos naudą.
Besidomintys visą NMS eigą ir dokumentus gali rasti adresu –
https://nacionalinismiskususitarimas.lt/
