ES ir NATO išorinę sieną saugojo tik Baltarusijos diktatorius? Kodėl? Kas gavo naudą ir kas yra kaltas?
Šalies medijos dešimtmečiais plovė piliečiams smegenis, esą, valstybės siena įrenginėjama pagal paskutinį technikos žodį. Įsisavinamos ES lėšos. Gamtos mylėtojai internete reguliariai grožėdavosi naktine pasieniečių kamera nufilmuotais vaizdeliais. Tai lūšis per aukštą tvorą keberiojasi, tai briedis neregėtai grakščiai kliūtį peršoką, tai šernienė su su šerniukais užartą pasienio ruožą perbėga. Net vilkų rują, sieną kertančią, rodė... Kažkas kryptingai mums bruko iliuziją: „mielieji, miegokite ramiai, kurkite pridėtinę vertę ir laiku mokėkit įmokas. Valstybės siena po moderniausiu užraktu, uodas nepraskris...“. Norisi perfrazuoti S. Nėrį: „Lietuva grobikų jau nebijo, budriai saugo milžino jėga...Lietuva skambės tautų brolijoj - Briuselio skambiausioji styga“. Kodėl taip klaikiai meluota? Kas gavo naudos iš valstybei pražūtingos dezinformacijos? Kaip mes dabar atrodome NATO partnerių akyse? Kas esame – surūdijęs, nepatikimas segmentas tvirtoje grandinėse?
Nebūtų siena kiaura, panašu, Baltarusija net nebūtų pradėjusi „nelegalų sporto“ visai ar bent jau užmojai būtų mažesni. Keleto pasienio incidentų ar provokacijų, pasekmės valstybei ir žmonėms ne tokios baisios, kaip dabartinio hibridinio karo, kuriam nepasiruošta visai, kuris, panašu, dar tik stiprės, truks ilgai.
Liepsnoja kaimas, privalu sutelktai gesinti. Dar nuodėguliams rūkstant, protingesni kelia klausimą, koks idiotas atnešė statines su benzinu? Kas kaltas? Dabartiniai valdantieji „raganauja“ gerą pusmetį. Dar po pusmečio dėl pabėgėlių velniavos kaltins tik juos. Turėtų nuovokos, nedelsiant sudarytų specialią Seimo komisiją, pasitelktų valstybės kontrolę, VSD, kontržvalgybą. Pasikeltų visus įmanomus dokumentus, posėdžių protokolus, perdavimo aktus. Apklaustų ministrus, viceministrus, pareigūnus, seimūnus iš Nacionalinio saugumo ir gynybos, Biudžeto ir finansų komitetų ir pan. Nuo pat 2000 metų, kai buvo ruošiamasi stojimui į ES, į Šengeno erdvę. Dalis veikėjų pensijoje, kai kas jau paliko šią ašarų pakalnę... Negavusieji savo dalies, manytina, krizės akivaizdoje dabar atsivertų komisijai, daug įdomaus papasakotų. Patyrę auditoriai, statybų bei turto vertintojai, sugretinę sąmatas ir realybę, patys netikėtumų ir įrodymų aptiktų.
Buvęs ilgametis pasienio pareigūnas – Rimas Armaitis – neseniai papasakojo įdomias faktines aplinkybes ir jų vertinimus „youtube“ laidoje „Komentaras-TV“. https://www.youtube.com/watch?v=VB4FVPDuAh8
Pažįstu Rimą nuo bendro darbo K.Čilinsko komandoje laikų ir juo pasitikiu. Aukštos užsienio (NATO ir ES) delegacijos nuolat būdavo pavedžiojamos tik keliuose pavyzdingai sutvarkytose valstybės sienos ruožuose. Imitacija ir „pokazūcha“, visai, kaip gūdžiame sovietmetyje.
Ar buvo apgaudinėjami tik tikrintojai iš užsienio, ar ir sava valdžia? Ties kelintu valstybinės hierarchijos laipteliu aukštoji šalies valdžia buvo apgauta? O gal jų didenybės nebuvo apgautos, viską žinojo, bet tylėjo, vadinasi, tiesiogiai ar netiesiogiai bendrininkavo? Koks šioje gėdingoje, išdavikiškoje istorijoje yra mūsų tiesiogiai rinktų prezidentų, premjerų, Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos ministrų bei Valstybės saugumo departamento vadovų vaidmuo? Kas ir kokiu lygiu viską darė? Kaip ir kodėl valstybės papilvė buvo atidengta hibridinio karo klastingam smūgiui? Keliami klausimai atitinka ne vien momentinę, beje, grėsmingą, politinės padėties konjunktūrą. Klausimai susiję su dabartinės mūsų valstybės egzistenciniu tvarumu apskritai. Jei mes – piliečiai - nereikalaujame atsakymų, tampame valstybės žudymo net ne liudininkais, o bendrininkais.
O koks NATO vaidmuo šioje neįrengtos sienos ir aplaidaus nepasirengimo hibridiniam karui istorijoje? Ar tikrai vizitatoriai iš ES ir NATO buvo apgauti? O gal jie leidosi, apgaunami? Kodėl vizitatoriai neriktelėjo: „susitvarkykit sieną, pradėkit ją saugoti“? Juk iš žvalgybos palydovų giedrą dieną kiekvienas žemės paviršiaus aras, netgi kvadratinis metras matomas... Dėl Lietuvos nepasirengimo hibridiniam karui NATO dabar privalėtų atlikti savo žinybinį tyrimą. Toks galimai jau atliekamas, tik mums neviešinamas?
Seimo komisijos, kontržvalgybininkų, prokurorų pagaliau NATO partnerių klausimai herojams būtų paprasti, kaip trys centai. Ar prašė, reikalavo anuometiniai tarnybų vadai iš mūsų auštosios valdžios – skirkite adekvačius asignavimus ES ir NATO išorinei sienai? Ar centrinė valdžia skyrė? Laiku, tai padarė ar vilkino? Ar skyrė tiek, kiek reikia? O gal per daug skyrė? Koks buvo ES ir nacionalinių lėšų santykis, investuojant į sienos infrastruktūrą? Kas ir už kiek buvo įrengta, pastatyta, arba nepastatyta ir neįrengta? Kas ir kodėl laimėjo konkursus, kas rangovai, subrangovai? Kodėl siena kiaura? Kodėl ją 30 metų saugojo tik pats Batka? Kas iš to gavo/tebegauna naudą? Cigarečių kontrabandininkai? Kas dar?
Dėl valstybės sienos būklės klauskite S. Skvernelio
Komedija, tragedija ir farsas vienu metu. Toks S. Skvernelis, 2011 m. patapo policijos Generaliniu, vėliau buvo Vidaus ministras, Premjeras.... Valstybės sienos reikalai gerus 10 (!) metų buvo jo atsakomybės sritis. Dabar Saulius moko A. Bilotaitę ir visą valdžią, ką daryti. Minėtoji „jaunesnioji skautė“ netyčia viešai prasitarė, kad normaliau sutvarkyta tik 38 proc. valstybės sienos, kurios iš viso yra bemaž 700 km. Dabartiniu policijos Generaliniu patapo buvęs pasienio policijos vadas R. Požėla. Tai prie jo iš pasienyje saugomo specobjekto - sandėlio - banditai savaitę kontrabandinį konfiskatą vogė ir automobiliais vežėsi. Viska nufilmuota. Banditai nerasti. Incidentas privalėjo pasitarnauti kaip rimtas pavojaus signalas visoms už nacionalinį saugumą atsakingoms institucijoms. Aš – pilietis – apie tai irgi sunerimęs rašiau. https://www.pozicija.org/prof-gediminas-merkys-generalinio-komisaro-lyderyste-kelia-daug-klausimu-arba-trispalve-bus-ikalciu/
Tokius požėlas normalioje valstybėje paleidžia su vilko bilietu, autoritarinėse valstybėse atiduoda tribunolui. Lietuvoje R. Požėla buvo paaukštintas. Įdomūs pašnekovai šiandien būtų S. Skvernelis ir R. Požėla, kad ir tiriamajai žurnalistikai, jei mūsų šalyje tokia egzistuotų. O gal kas tikisi, kad tokį tyrimą atliks tapinai, jakilaičiai ir visokios monikos iš LRT?
Norisi vadovautis gerumo prezumpcija ir nedėlioti paties dramatiškiausio moraliniu bei teisiniu požiūriu scenarijaus. Privalu kalbėti ne vien apie atvirą korupciją ir nusikaltimus valstybei. Yra toks vėžys visuomenėje, viešajame valdyme, juolab statutinėse organizacijose, kaip karjerizmas, noras įsiteikti vyresnybei, pasirodyti efektyviu. Tas, kuris pokomunistinėje valstybėje (ypač po A. Kubiliaus ir I. Šimonytės vadovavimo pasaulinės 2009-2010 m. finansų krizės metu) kaulyja iš biudžeto pinigų, niekada nebus atpažintas, kaip efektyvus menedžeris. Karjeristas privalo sakyti: „papildomų lėšų mano sektoriui nereikia, leiskite man reformuoti ir viskas veiks žymiai efektyviau už tuos pačius pinigus“. Tokie mūsų valdžiai, kurios smegenys užkrėstos tečerizmo ir naujojos viešosios vadybos pseudo-teorijomis, be galo reikalingi. Būtent jie kyla karjeroje tarsi liftu. Tereikia uždarinėti nuovadas ir komisariatus, pasakyti, kad pareigūnai, prireikus, visur nedelsiant atvyks automobiliu. Reikia pasakyti, kad visi policininkai nuo šiol bus „universalūs“, kad mergaitė policininkė, iki šiol sėdėjusi kabinete prie popieriukų, bus išvaryta apiforminti eismo įvykio, tūpčios, kažką drebėdama matuos tarp ištaškytų motociklininko liekanų... Svarbu, kad būtų sutaupyta, kad niekas įkyriai nekaulytų biudžeto lėšų, kad aukštyn eitų tik gražūs, pagyrūniški raportai.
Vidinis balsas sako, kad Lietuvos sienos apnuoginimo istorijoje aprašytas durno taupumo ir karjerizmo mišinys tikrai padarė ir tebedaro savo juodą darbą. Kita vertus, sunku patikėti, kad toks dešimtmečius užtrukęs ir ciniška dezinformacija pridengtas valstybės sienos apnuoginimas yra visiškai nesusijęs su: a) piktnaudžiavimu tarnyba; b) korupcija; c) kontrabanda ir prekyba žmonėmis; d) priešiškų valstybių destruktyviu poveikiu.
Kur parlamentinis tyrimas ir bylos? Kodėl niekam nereikia tiesos?
Normalioje valstybėje jau būtų prasidėjusi virtinė teisinių, parlamentinių ir kontržvalgybinių tyrimų. Prasidėtų patikrinimai, bylos, nuosprendžiai, atleidimai iš tarnybos, regreso ieškiniai, turto išieškojimai ir konfiskacijos. Tai, kas prisiplėšta, keliautų į sienos apsaugos fondą. Deja, tiesos nebus ieškoma. Dabartinėse valstybinės valdžios struktūrose tiesiog nėra subjekto, kuriam tos tiesos reikėtų. Lietuvos valstybė jau negrįžtamai transformavosi į iškamšą ir butaforiją. Joks apsivalymas ir valdymo remontas valstybėje nevyks. Bus tik sporadiški valdančiųjų bandymai reaguoti į lokalius įvykius. Pirks (per kelis parazituojančius tarpininkus ir būtinai kuo brangiau) spygliuotą vielą, tvorų modulius, stebėjimo įrangą. Politikai demonstratyviai važinės prie sienos, darys skambius pareiškimus, imituos audringą veiklą, deja, realios problemos bus numestos ant savivaldybių ir eilinių piliečių galvų. Beje, KAM vadas A. Anušauskas netyčia prasitarė, kad atidavė sienai gelbėti iš „kariuomenės rezervo“ atidavė VISĄ spygliuotą vielą – net 4,5 km. Įsakė nupirkti dar 20 km. Dabar ieškos. https://klaipeda.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/baltarusijos-pasienyje-stringa-tvoros-statybos-pritruko-astrios-vielos-1035526
Nebuvau jokioje armijoje nei dienos, neturiu net puskarininkio laipsnio. Betgi arkliui aišku, kad 4 km vielos tai tik pratyboms. Vienas būrys užtvaras pakloja, kitas jas sukarpo ir įveikia? Kur ir kam nueina net 2 proc. mūsų visų BVP?
Įsibėgėjanti degradacija neišvengiama, nes Lietuva nebėra pilnavertė nacionalinė valstybė. Pastaraisiais dešimtmečiais nebuvo keliami jokie (!) valstybės strateginiai tikslai, nebuvo vystoma valstybės ateities vizija. Dar tada intelektualai, signatarai mus ir mūsų valdžią periodiškai perspėdavo: „stojimas į NATO ir ES tėra tik instrumentiniai tikslai. Kur tikrieji mūsų valstybės raidos siekiniai“? Visokie landsbergiai, kubiliai, kirkilai, paulauskai, linkevičiai, apskritai, visi buvę komjaunimo funkcionieriai ir mokslinio komunizmo dėstytojai jau tada žinojo, jog NIEKO galvoti nereikia: darysime tai, ką lieps globalieji šeimininkai. Kad tik mus, utėlėtus, į kvepiančių europinių ponų būrį priimtų...
Šalyje taip ir nesusiformavo funkcionalus elitas, jo nėra net užuomazgų. Inteligentija per 30 m. dirbtinai marginalizuota, sunaikinta, kaip socialinė klasė. Inteligentijos vietą užėmė užkalniai, tapinai, garbačiauskaitės, valinskai ir jagėlavičiūtės,.... Šalyje nepastebimai įvyko vidinė mentalinė okupacija, įvyko Tėvynės išdavystė, todėl dabar dėsningai vyksta tai, kas ir turėjo įvykti – nacionalinės valstybės atmirimo procesas. Mūsų valstybė dabar miršta tarsi vėžio suėstas paauglys, kuris gimė, ropinėjo, žaidė, mokėsi, bet taip ir nespėjo subręsti.
Mūsų centrinė valdžia, apskritai visas viešasis valdymas, akivaizdžiai degraduoja. Viskas primena teritorinę „ostlando“ administraciją arba dar tiksliau - sovietinį „obkomą“, kur tiesiog svarbu laiku pajausti „politinę liniją“, vykdyti galios centrų nurodymus ir kabintis už kėdės bei asmeninės gerovės. Valstybės mašina rieda į bedugnę, o subjekto, kuris galėtų užtraukti rankinį stabdį, nėra. Toks ir neatsiras. Galios ir sprendimų priėmimo centrai ne Lietuvoje. Iš dalies jie ir ne ES. Privalu ištarti ir visai šventvagišką mintį, iš dalies tie galios svertai yra netgi ne Baltuosiuose rūmuose. Išsamiau apie tai pakalbėsime kitą kartą.
Pilietinės politikos lozungas išlieka tas pats: „Tiesos“
Kas iki šiol abejojo Lietuvos valstybės invalidumu, jos kryptingu išmontavimu ir nugalinimu, dabar turėtų užčiaupti burnas, susigėsti ir atgailauti. Sienų ir teritorijos apsauga - esminė valstybės funkcija, kuri nekinta nuo Senovės Romos iki šių dienų. Įžvalgesnieji mūsų valstybės atmirimo požymius pastebėjo gerokai anksčiau. Konkrečių simptomų visas rinkinys. Tai - sąmoningai neišaiškintos V. Pociūno nužudymo ir CŽV kalėjimų istorijos, E. Kusaitės byla, LR teisinės sistemos nuoseklus nenoras nors simbolinėmis bausmėmis sankcionuoti sovietinius kolaborantus, dalyvavusius rezistentų žudymuose ir kankinimuose, totalus centrinės valdžios nenoras valingai įveikti visą valstybės gyvenimą persmelkusią korupciją. Masiniu reiškiniu patapęs lojalių vidutinybių stūmimas į visas reikšmingesnes karjeros pozicijas yra dar vienas valstybės likučių išmontavimo simptomas. Viešas rezistentų niekinimas, valstybės nenoras ginti juos nuo šmeižto – dar viena nacionalinės valstybės agonijos grimasa.
Prezidento R. Pakso nuvertimo istorija parodė, jog valstybėje neteisėtai, nekontroliuojamai veikia galinga sutelkta antikonstitucinė jėga, kuri tvarkosi savo galios ir turto reikalus. Jos niekas nerinko, ji niekam neatsiskaito, jos veikimo tikslai ir būdai nežinomi, tiksli gaujos „baltomis apykaklėmis“ personalinė sudėtis taip pat nėra žinoma, ji nuspėjama, nujaučiama tik apytiksliai. Vadinamasis „valstybininkų klanas“ turėjo didžiulį paveikumą formaliai teisėtai veikiantiems pareigūnams ir valdžios struktūroms, taip pat medijoms. Sąvoką „Valstybininkų klanas“ įvedė garbusis Seimas, tiksliau jo laikinoji komisija, vadovaujama A. Matulevičiaus. Nekelia abejonių, kad Paksas buvo nevykėlis ir kaip meras, ir kaip premjeras, ir juolab, kaip Prezidentas. Šviesesnis ir pozityvus ruožas oficialioje R. Pakso – aukštojo pilotavimo meistro - biografijoje yra nebent tik asmeniniai pasiekimai didžiajame sporte. Nepatyrę rinkėjai besimokančios demokratijos sąlygomis išsirinko nevykėlį Prezidentą. Taip ir turėjo būti, užtat sykį pasimokę, kitą Prezidentą jau būtų rinkę apdairiau. To brutalaus perversmo, sutelkusio šešėlines antikonstitucines jėgas, sutrukdžiusio jaunos valstybės politinę evoliuciją ir natūralų brendimą, Lietuvai nereikėjo.
MG Baltic korupcijos byla užstrigo, „Alstom“ kyšių byla užglaistyta. Kažkada Generalinis prokuroras A. Klimavičius norėjo kelti bylą dėl akivaizdžiai nusikalstamo „Alitos“ privatizavimo. Anuometinis ekscelencija ir premjeras A.B. pasakė prokurorui kažką panašaus: „nesikišk, čia ekonominės politikos, o ne prokurorų reikalas“. Pagal analogiją grupinio išžaginimo byloje būtų galima sakyti: „čia meilės reikalai, palikime tai poetams, prokurorai ir teismai tenesikiša“. Mūsų valstybingumo agonija jau turi savo istoriją ir daugybę atspalvių.
Nebemadinga, netgi šiek tiek marginalu kalbėti apie Garliavos istoriją. Esą, jokios pedofilijos nebuvo, viskas išgalvota. Tik krūva lavonų yra tikri, neišgalvoti. Dar po kurio laiko medijos visai Lietuvai įkals į galvą, kad ir N. Venckienės nebuvo, tiesiog laike užtrukęs reality schow... Man asmeniškai ir tada 2009 m., ir dabar, po 12 metų, Garliavos istorija pasirodė, kaip akivaizdus valstybės invalidizacijos ir išsigimimo simptomas. Visą tiesą žino tik Dievas, gali būti, kad ilgainiui tiesą sužinos ir visuomenė. Buvo skelbta, nstancijos anuomet gavo apie 200 raštiškų skundų dėl pedofilijos. Skundus rašė ne mažaraštis skustagalvis, bet jo sesuo – apygardos teisėja. Skundų taikinys buvo Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų teisėjas. Kaip į tokią situaciją būtų reagavusi normali valstybė? Keblią padėtį paaiškina tik dvi versijos. Arba sutelktai ir nepelnytai puolamas, šmeižiamas aukštas šalies teisėsaugos pareigūnas. Arba aukštas pareigūnas galimai pats yra įsivėlęs į šlykščiausią pedofilinį nusikaltimą. Ir vienas ir kitas atvejis brutaliai kėsinasi į valdžios ir teisingumo autoritetą, todėl negali būti toleruojamas nei dienos. Nieko asmeniško, konkrečios pavardės ir personos visiškai nesvarbios. Svarbi tik principinė valstybės ir jos institucijų laikysena informacinio neapibrėžtumo ir reputacinės krizės akivaizdoje.
Deja, Lietuvoje akivaizdžiai krizinis, pūliuojantis reikalas buvo aplaidžiai paliktas savieigai, rusenimui, kol viskas driokstelėjo. Tą aplaidumą iš esmės pripažino LR Seimo komisija. Normali valstybė statytų „ant blakstienų“ visas savo spectarnybas ir tiesą atkapstytų. Rezultatas paprastas, kaip du centai. Jei D. Kedys dergė aukštą teisėsaugos pareigūną, jis būtų priverstinai gydomas Rokiškio psichiatrinėje arba kilnotų svarmenis Pravieniškėse... Jei aukštas pareigūnas įsivėlė į pedofiliją, kas pasaulyje apmaudžiai pasitaiko, jis būtų nuteistas. Tiedu herojai, kaip ir visi kiti šios istorijos nužudytieji, būtų gyvi, o teisingumas triumfuotų. Visuomenėje nebūtų kilusi susiskaldymo ir nepasitikėjimo valstybe banga. Tuo abejojantiems apie brandžią Lietuvos valstybę ir jos teisingumo sistemą siūlau padiskutuoti su nužudyto teisėjo motina ir seserimi... Lietuvos aukščiausiojo teismo pirmininkas kadaise skambiai titulavo anuometinę savo kolegę N. Venckienę „visos valstybės bėda ir pūliniu“.
https://www.delfi.lt/archive/gkryzevicius-nvenckiene-visos-valstybes-beda-ir-pulinys.d?id=57624861
Dievas žino. Visgi žmogui, turinčiam bent du vingius smegenyse, yra akivaizdu, kad tikroji valstybės bėda ir „pūlinys“ yra pati LR teisingumo sistema.
Sakysite, prie ko čia „Alita“, Venckienė, „MG Baltic“ ir kitos juodosios istorijos? Tai - tos pačios šakos uogos, to paties būrio paukščiai. Jei šauktinis ištižęs, jis ir prie skersinio neprisitraukia, jam ir apkasų žemė per kieta kasti, jam ir granatsvaidį bei kurinę per sunku nešti... Valstybės atmirimas turi daug veidų.
Tad ir dabar neturėkime iliuzijų, kad LR teisingumo sistema galėtų ką nors nuteisti dėl pareigūnų ir politikų nusikalstamų veiksmų, kurie privedė prie MŪSŲ valstybės nacionalinio saugumo ženklaus susilpninimo, jos atidengimo priešui. Dabartiniame LR Baudžiamajame kodekse net nėra įrankių ir teisės normų, kurių pagalba padarytas veikas, išdavystę ir padarytą žalą nacionaliniam saugumui būtų galima adekvačiai kvalifikuoti. „Valstybės išdavystės“ teisės kategorija neveikia, kol nepaskelbta karo padėtis. Tuo tarpu tai, kas padaryta su LR valstybine siena, kvalifikuoti, tik kaip trivialų „piktnaudžiavimą tarnyba“ būtų teisinė profanacija, pasityčiojimas iš teisingumo ir piliečių. Jei Lietuvoje dar yra adekvačios ir patriotiškos valdžios likučiai, tai hibridinio karo akivaizdoje privalu išmokti pamokas, privalu skubiai tobulinti, pildyti LR Baudžiamąjį kodeksą.
Toliau, vienas pagrindinių pilietinės politikos lozungų išlieka tas pats: „tiesos“. Privalu reikalauti, kad LR Seime nedelsiant būtų sudaryta laikinoji komisija, kuri atsakytų į klausimą, kas kaltas, kad ES ir NATO sieną kelis dešimtmečius saugojo tik Baltarusijos Respublika, kodėl mūsų šalis ir jos siena nebuvo tinkamai parengti hibridiniam karui? Tiesa reikalinga mūsų valstybės egzistencinei ateičiai. Ar prasidės apsivalymas ir valstybės remontas. Atidžiai stebėsime. Viltis miršta paskutinė.
Reuters/Scanpix nuotr.
