Turime pirmą TOKIĄ Vyriausybę. TOKIĄ: su labai keistu demokratijos ir pamatinių vertybių supratimu, su tokia didele savos valstybės piliečių baime, kad nuo jų reikia tvertis vos ne kaip Kinijos siena, su tokių ministrų kabinetu, kuriame jau visus metus dirba tik bakalaurinį išsilavinimą turinti ministrė, kurio sveikatos apsaugos ir užsienio reikalų ministrai bei vidaus reikalų ministrė yra tokio savo kuruojamų sričių profesionalumo, kuris praktiškai atitinka bet kurio vos ne atsitiktinio žmogaus iš gatvės lygį, o ekonomikos ir inovacijų ministrė iš viso yra neteisėta, nes jos partija per rinkimus buvo įregistruota pažeidžiant rinkimų įstatymą.
Tad visai nestebina ir TOKIOS Vyriausybės veiklos rezultatai: itin prastas kovido epidemijos valdymas su daugybe nelogiškumų, pirmuosius tris mėnesius tiesiog neįgalus migrantų problemos sprendimas – tik gilinantis ir kuriantis naujas (atsirado visai reali terorizmo grėsmė) problemas valstybėje, iš piliečių atimta teisė daryti įtaką savo valstybės valdymui referendumais, dėl neišmintingos užsienio politikos susipykta beveik su visais artimiausiais kaimynais, dėl keistos politikos su Kinija sukurtos naujos ekonominės problemos, o šalies ekonomikos ir inovacijų sritis per pirmuosius metus buvo apribota tik segregacinio „galimybių paso“ sukūrimu ir primetimu visuomenei. Nedžiugino ir kitos šalies ministrų kuruojamos sritys, na, bent kol kas nesimato akivaizdžių pasiekimų, jei nevadinsime pasiekimais tolesnį valstybės praskolinimą, lengvųjų narkotikų dekriminalizavimą, bendrų mergaičių ir berniukų tualetų atsiradimą bendrojo lavinimo įstaigose, dėl Vyriausybės neveiklumo atsiradusią didelę kiaulininkystės krizę su visai realiu šio sektoriaus bankrotu, tolesnį klaidžiojimą dėl sveikatos ir švietimo sistemos reformų, keistą energetikos sektoriaus valdymą ir kitų „džiugesių“. Bet TOKIOS Vyriausybės nebūtų be TOKIO Seimo. TOKIO Seimo, kuriame, daugumą turint konservatoriams, konservatyvumo nerasi nė su žiburiu, o iš balsavimo rezultatų matyti, kad jame labai ryškiai vyrauja įvairių atspalvių ir kelių pavojingų priemaišų liberalizmas. Beje, toks liberalizmas, kuriam kažkodėl labai mažai rūpi tikrosios žmogaus teisės bei laisvės. Todėl visu smarkumu paleistas Seimo daugumos buldozeris formuoti išimtinai tik tam tikros, specifinės orientacijos ir poreikių grupės įstatyminę bazę. Grupės, kuri, kaip skelbia įvairios sociologinės apklausos, yra palyginti nedidelė. Bet kažkodėl jau visus metus esame įtikinėjami, kaip teisiškai svarbu homoseksualias poras paversti šeimomis, kaip būtina įteisinti dideles baudas už labai plačiai ir laisvai suprantamą „neapykantos kalbą“, kurios, jeigu ir yra Lietuvoje, tai tiek nedaug, lyginant su kitais, na, pavyzdžiui, korupcijos nusikaltimais ar šešėline ekonomika, kad tikrai nėra apie ką kalbėti vos ne kiekvieną dieną ištisus metus. Tačiau ne tik kalbama, bet ir visais įmanomais būdais stumiami tokie kažkelintos svarbos įstatymų projektai. O Ministrė Pirmininkė už tokią veiklą negaili pagyrų Evelinai Dobrovolskai – unikali, - nes Teisingumo ministerijoje dar niekas taip greitai nedirbo. Gal ir nedirbo taip greitai, bet KĄ ir KAM dirbo? Deja, Seime šitie klausimai rimtai nesvarstomi. Užtai jame vėl teikiami projektai, kad pagrindinėje šalies aikštėje nebūtų svarbiausio Lietuvos simbolio – Vyčio. Juk geriau Labašausko „bunkeris“ ar Šimašiaus „paplūdimys“. Ar ne taip? TOKS Seimas atsako – „taip“. Ir tuomet einama toliau bei peržengiamos visos ribos – VU paskelbia „lyčiai jautrias kalbos gaires“ ir siūlo įvesti Džordžo Orvelo vertą naujakalbę Lietuvoje – „žmoga“, „tėvas Nr. 1“ ir „tėvas Nr. 2“, „pastoti galintis asmuo“ ir taip toliau ir panašiai. Nesvarbu, kad tai absurdiška, kad tai naikina tūkstantmečiais besiformavusią vieną iš seniausių pasaulio kalbų, bet už tai atitinka šių dienų liberalleftistinę ideologiją ir yra „pažangu“. Tačiau visi, kurie dar neprarado sveikos nuovokos, o į pasaulį žvelgia savo akimis ir daro apibendrinimus savo galva, anaiptol netrykšta džiaugsmu dėl tokios „pažangos“ ir tą įžūliai brukamą ideologiją vadina liberaliu marazmu – liberazmu, nes jau peržengtos visos skirtingų pasaulėžiūrų žmonių (ne „žmogų“) civilizuoto bendrabūvio ribos.
