Požiūris į mišką turi keistis

Daiva Balčaitytė / 2018-05-02 /

Miškininkystės ir medienos apdirbimo pramonės įmonės laukia gegužę vyksiančios šeštosios tarptautinės miškininkystės parodos „Baltijos miškai“. Naujas parodos partneris, bendrovių „Medeinės parkai“, „Geokupolai“ ir „Ūkas marine“ paslaugas ir gaminius pristatyti pasiruošęs verslininkas Kęstutis Kuoras įsitikinęs, kad paroda skirta ne tik miško technikai demonstruoti, bet ir miško kultūrai ugdyti bei visuomenės požiūriui keisti. 

Ne tik malkos ir lentos

Daugelio sričių verslo atstovai, miškininkystės ir medienos pramonės – taip pat, gyvena parodų ritmu: parodos tampa idėjų aktyvavimo, kontaktų užmezgimo vieta, jose atrandamos ir plačiąją visuomenę pasiekia technologijų naujovės. „Norėtume, kad ir tarptautinė paroda „Baltijos miškai“ taptų bendraminčių klubu, ugdančiu ir formuojančiu miško kultūrą, tradicijas, primenančiu ne tik apie jo ekonominę, bet ir apie ekologinę reikšmę“, – žurnalui „Miškai“ sakė verslininkas K. Kuoras. 

Miškai užima trečdalį šalies teritorijos, tiek pat, kiek ir žemės ūkio paskirties žemė, bet žemės ūkiui valstybė skiria nuolatinį dėmesį, visuomenei nuolat primenama jo reikšmė, o miškas yra tarsi pamirštas kaip visuomenei nelabai svarbus dalykas. K. Kuoro nuomone, iš tiesų miško reikšmę sunku būtų pervertinti, nes tai ne tik vieta, kur auga pramonei reikalinga mediena, bet ir žmogaus išlikimui svarbi ekologija – ne be reikalo nuo seniausių laikų miškai vadinami planetos plaučiais. Jie sugeria pramonės ir žemės ūkio produktus gaminant išskiriamą anglies dvideginį, todėl kuo daugiau turime miškų, tuo geriau aplinkai ir mums patiems, kenčiantiems nuo šiltnamio efekto sukeliamų klimato kaitos reiškinių. 

„Daugeliui miškas dar asocijuojasi su malkomis ir lentomis, net ir tie, kurie eina į mišką uogauti ir grybauti, dažniausiai turi tik vartotojiškų poreikių. O juk miškas pirmiausia turėtų būti poilsio vieta, kur po sunkaus darbo žmogaus emocijas gaivina kvapai ir garsai, užplūsta ramybė. Visuomenė turi suprasti, kad miškas nėra daiktas, su kuriuo galima elgtis taip, kaip norime, nes medžiai neauga kaip kopūstai darže. Miškas yra ekosistemos dalis, todėl ir požiūris į jį turėtų būti atitinkamas“, – teigė medieną į žmogaus buitį užsimojęs grąžinti verslininkas.

Viso gyvenimo garantija

Bendrovės „Medeinės parkai“ vadovas parodoje pristatys koncepciją „Miškas mieste“, suteikiančią žmogui galimybę pasijusti arčiau gamtos, tapti jos dalimi. Ši koncepcija ypač svarbi visuomenei, siekiančiai išsaugoti savo gyvenamojoje aplinkoje statyboms, keliams tiesti, pramonės plėtrai trukdančius didelius medžius. „Medeinės parkai“ siūlo galimybę perkelti juos į kitą vietą, formuoti gojus ir parkelius, tampančius nedideliais miesto miškeliais. 

K. Kuoras įsitikinęs, kad pavieniai medžiai, augantys palei kelius ir skurstantys tarp gelžbetonio blokų, nekelia žmonėms nuotaikos, nes gerai galima jaustis tik ten, kur yra susiformavę natūralūs gamtos lopinėliai. Juos sukurti ir priartinti mieste gyvenančius žmones prie miško gali padėti šiuolaikinį, atsakingą požiūrį į gamtą turintys verslininkai. 

Bendrovė „Geokupolai“ parodos informaciniam centrui ir konferencijų erdvei statys tobulų formų konstrukcijas, ateities architektūros statiniais vadinamus geokupolus. Jų konstrukcijos medinės, nes medis yra pati tobuliausia, ekologiškiausia ir ilgaamžiškiausia statybinė medžiaga.  

„Daugelį amžių miškas žmogų ir maitino, ir rengė, ir pildė visus jo buities poreikius. Istoriškai žmogaus gyvenimas visais laikais buvo glaudžiai susijęs su mišku, todėl mes norime į žmogaus buitį sugrąžinti medį. Iš to, ką mums duoda miškas, galime pagaminti labai gražių daiktų. Mūsų bendrovė sukūrė prekės ženklą „Ūkas marine“ – gaminame išskirtinio dizaino laivelius, irklentes, kanojas. Geriau ištyrę Lietuvoje išaugintos medienos savybes supratome, kad mūsų medis nė truputėlio ne blogesnis nei tas, kurį atsivežame iš tolimiausių kraštų“, – sakė K. Kuoras. 

Visi „Ūkas marine“ gaminiai turi specialią „viso gyvenimo“ garantiją – tinkamai prižiūrimi tokie mediniai gaminiai yra amžini, niekada nepraranda nei funkcionalumo, nei grožio. Jokia kita medžiaga tokių ilgaamžiškumo savybių neturi. Verslininkas K. Kuoras jau galvoja ir apie naujus medienos gaminius bei paslaugas buvimo miške išsiilgusiems žmonėms. Jo planuose įrašytas medinio rėmo dviračio koncepcijos kūrimas, poilsio miške agentūra ir kiti sumanymai, kuriems iki kitos tarptautinės parodos „Baltijos miškai“ gali būti lemta tapti realybe. 

Leiskim žmogui pažinti mišką

K. Kuoras įsitikinęs, kad pagrindine parodos kryptimi turėtų tapti miško kultūros formavimas. Europoje jau yra nemažai šalių, kurios nebeturi natūralių savo miškų. 

„Iš Danijos atvykę verslo partneriai susitikimą prašė surengti tik miške – taip juo susižavėjo, kad panoro atvykti atostogauti. Mes turime miškų tiek daug, kad jų nevertiname. Daug miškų ir Skandinavijos šalyse, bet ten yra natūraliai susiformavusios šimtametės miško lankymo tradicijos, miško gėrybes žmonės naudoja nedarydami jam žalos. Mums dar reikia sukurti savo miško kultūrą ir daryti tai ne draudimais, ne tveriant tvoras, o artinant žmogų prie miško, leidžiant jį geriau pažinti“, – mintimis dalijosi verslininkas. 

K. Kuoras stebisi, kad Lietuvoje tik dabar pradėta diskutuoti, jog dalį žemės ūkio paskirties žemės gal reikėtų užsodinti mišku. Iki šiol lyg ir buvo bijoma prarasti žemės vertę: jei sklypas savaime apželdavo pušelėmis, buvo reikalaujama jas iškirsti, skiriamos baudos. „Atrodo, kad žemės paskirtis yra nepajudinama, o apžėlusi mišku ji šimtui metų praranda savo vertę, nes miškas mažiau vertingas už žemės ūkio kultūras. Ir į mišką buvo žiūrima kaip į medienos auginimą – kol medis neužauga, miškas tarsi ir neturi vertės. Taip rūšiuoti aplinkos procesus yra trumparegiška“, – teigė K. Kuoras. 

Verslininkui keistai atrodo ir valstybės pareigūnų noras saugoti miškus nuo žmonių, lyg įkėlę koją į mišką jie norėtų viską, kas gyva, sunaikinti. Pavyzdžiui, Lietuvoje draudžiama privačiuose miškuose statyti sodybas, nors ūkininkai savo žemėje gali statytis ūkininko sodybą – nereikalaujama, kad jie keistų žemės paskirtį, nors tose sodybose gyvena ne vien ūkininkai. Kodėl negalėtų būti ir miškininkų sodybų? 

„Taip bijome, kad miškai nenukentėtų nuo žmonių ūkinės veikos, kad tikriausiai, jei valstybė turėtų pinigų, visus miškus aptvertume spygliuotos vielos tvoromis. Niekas nepagalvoja, kad turėdami galimybę įsikurti miške žmonės pradėtų dar labiau jį saugoti. Jei miškuose būtų kuriami rekreacijos centrai, juose dirbantys žmonės galėtų atlikti edukacinę veiklą – rengti ekskursijas, supažindinti žmones su miško ekologinėmis sistemomis. Gal koks vaikas eidamas miško takeliu ir nulauš medžio šakelę, bet juk tokią pat žalą gali padaryti ir žvėrys?“ – svarstė K. Kuoras.  

Pasak jo, pažinę mišką žmonės suprastų, kokią neįkainojamą vertę jis turi. Tik taip – rengiant edukacijas, kviečiant žmones į parodas, pristatant buičiai, laisvalaikiui, poilsiui skirtus medienos gaminius – vėl galima suformuoti savąją miško kultūrą.