Nors ir baigiau tuos pačius mokslus, kaip ir kovotojų už Labanoro girią vadovas, bet daugiau mokiausi iš savo tėvo – paprasto eigulio, maniusio, kad miškininkystėje svarbiausia praktinė patirtis ir sąžinė. Todėl ir aš negaliu likti abejinga Labanoro girios pušims, kurias pastaruoju metu prie širdies taip meiliai glaudžia gausus žiniasklaidos priemonių herojų būrys. Per daug meiliai, jog imu įtarti, kad tai – nenuoširdi, desperatiška ir egoistinė meilė.
Labanoro girios gynėjai, iš pradžių prabilę apie senųjų pušų išsaugojimą, kuris neišvengiamai turi būti siejamas ir su jų populiacijos atkūrimo problemomis, vėliau kažkodėl nuklydo į šalį – pradėjo gilintis į kirtimo būdų šablonų paieškas, Natura 2000 teritorijų, paukščių, vabalų ir kitos gyvosios gamtos apsaugą, o garsiąsias pušis, po kurių lajom ir susiformavo ši gamtos gėrybių bažnyčia ir kurioj dabar taip garsiai meldžiamasi, lyg ir pamiršo. Nepaisydama blogos nuojautos, vis dar naiviai tikiu, kad kažkas staiga ims ir prabils apie šių unikalių aukštaūgių ir siauralajų Labanoro pušų populiacijos išsaugojimą (tiksliau – atkūrimą) ne vien tik savo glėbiui, bet ir tiems, kurie ateis čia gyventi vėliau nei po šimto metų...
Vertingi genetiniai ištekliai
Apie Labanoro pušų vertę pirmą kartą išgirdau dar studijų laikais. Tai viena vertingiausių Lietuvos paprastųjų pušų populiacijų, šiek tiek nusileidžianti gal tik Punios populiacijai, galinti sėkmingai augti ne tik Labanore, bet ir visoje Lietuvos teritorijoje. Dar 1994 m. Labanoro girios širdyje Lietuvos miškų medžių genofondo išsaugojimo patriotas doc. J. Danusevičius atrinko, o miškų ūkio ministras patvirtino 24,9 ha ploto Labanoro pušies genetinį draustinį šiai unikaliai pušų populiacijai saugoti ne tik in situ – Labanoro girioje, bet ir ex situ – perkeliant į kitas Lietuvos teritorijas. Iki šiol jų palikuonimis atkuriami ir kiti Lietuvos miškai, jie naudojami miško medžių selekcijai – bandomiesiems želdiniams veisti, sėklinėms plantacijoms kurti. Taip pat atrinkta 17 rinktinių – pačių geriausių Labanoro paprastosios pušies populiacijos medžių, ne tik priskirtų nacionaliniams Lietuvos miško medžių genetiniams ištekliams – jų sėklos ir ūgeliai taip pat naudojami selekcijai, pavyzdžiai saugomi Augalų genų banke. Visi šie Labanoro pušų genetiniai ištekliai įrašyti į Europos miško medžių genetinių išteklių (EUFORGEN) duomenų bazę ir žinomi daugelyje Europos šalių.
Europa vertina, Lietuva – ne
Nors Europa ir įrašė Labanoro pušis į europinės reikšmės miško medžių genetinių vertybių sąrašą, o Labanoro pušies genetinis draustinis, suplanuotas dar 2014 m. vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu, seniai turėjo būti priskirtas saugomoms teritorijoms, tačiau Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre šios gamtinės vertybės nerasite. Informacijos apie tai neradau ir Labanoro regioninio parko interneto svetainėje. Ne veltui apie žmogų sakoma – savo krašte pranašu nebūsi. Tą patį galima pasakyti ir apie Labanoro pušis.
Darome atvirkščiai
Prieš du dešimtmečius, atliekant miškininkystės praktiką Saksonijoje, vokiečių miškininkai išmokė auksinės miškininkavimo taisyklės: prieš pradedant rimtą darbą pirmiausia reikia numatyti aiškų tikslą, po to – būdą (-us) tam tikslui pasiekti ir tik paskiausiai imtis veiklos. Pastaruoju metu Labanore, vertinant pagal vokišką formulę, veiksmas vyksta atvirkščiai: pirmiausia uždraudžiami kirtimai, po to darbo grupė ir patarėjas sprendžia, kokius būdus taikyti, t. y. šiai unikaliai vietai bando nustatyti ūkinių priemonių (kirtimų) šablonus, o tikslas – Labanoro girios vertybių išsaugojimas ir girios vizija bent artimiausiam šimtmečiui pašaliniams taip ir lieka neaiški. Kad būtų svariau, šio proceso iniciatoriai dažnai vartoja magiškus žodžius „europinės svarbos buveinės“, „Natura 2000“, nustato net po kirtimų paliekamų medžių skaičių, nors šią „paslaptį“ dar studijų metais į galvas visam gyvenimui įkalė klasikinės miškininkystės dėstytojai: iki 40–60 pušų 1 ha, jei nėra galimybės užsisėti nuo gretimų medynų. Jei tokia galimybė yra, galima ir mažiau. Pušis šviesamėgė, todėl palikus per daug medžių atsiradę savaiminukai senolių šešėlyje skurs ir vėliau žus.
Neaišku, kaip ir kuo bus atkuriami pušynai
Darbo grupei baigus darbą taip ir lieka neaišku, kaip ir kuo bus atkuriami perbrendę pušynai, kurių geriausias savaiminio atsikūrimo metas, prasidedantis už 40 metų amžiaus ribos, jau seniai praėjo. Ar gerai, kad laiku nepasirūpinus ūkinėmis priemonėmis pušynus pakeis kitų medžių rūšių medynai, pagal vyraujančias nederlingas augavietes tikėtina – savaiminiai beržai, eglės? Kaip medžių rūšių kaita paveiks Natura 2000 teritorijas, kitas gamtines vertybes?
Atkūrimo būdas derinamas prie miško sąlygų
Sprendžiant iš apsikabinimų ir dūsavimų prie Labanoro pušų kelmų, tikėtina, kad kovotojai norėtų, jog Labanore būtų išsaugota pušų populiacija. Jei taip, tai pakaktų prisiminti ir laikytis vieno iš esminių reikalavimų atkuriant mišką: miško kirtimo būdas parenkamas ir derinamas prie konkrečiame sklype prieš kirtimą susidariusių miško atkūrimo sąlygų, jeigu būtina, atsižvelgiant į medžių sėklinius metus, tikslinių medžių rūšių pomiškį, žolinę augaliją. Gamtoje reikia vengti iš anksto visiems atvejams sukurtų šablonų, nes kiekvienas atvejis unikalus, o vietovės specifines sąlygas geriausiai išmano vietiniai miškininkai, daugiausia laiko praleidžiantys miške.
Gamtinę brandą pasiekę medynai retai atsikuria savaime: menkai dera arba nedera, silpna sėklų dygimo energija. Miško medžių genetikai šiuo klausimu per daugelį metų sukaupė didelę kirtimų laiko ir būdų taikymo patirtį: buvo atvejų, kai netaikant jokių priemonių prarastos kai kurios vertingos medžių populiacijos ar jų dalys, pavyzdžiui, Punios šile – pušų. Siekiant jas išsaugoti, dažnai vykdomi ir plynieji siaurabiržiai kirtimai, taikomi net keli kirtimų būdai viename sklype ir pan. Todėl miško medžių populiacijos išsaugojimo sąvoka neatsiejama nuo ūkinių priemonių, siekiant jos nuolatinio atnaujinimo.
Kyla abejonių, ar rūpestis nuoširdus
Nesvarstytas ir kitas svarbus klausimas: kaip užlopysime kirtimais jau atvertas girios žaizdas, ypač privačiose miško valdose, kurios paliktos savaime bet kuo atželti, nes tokias galimybes numato teisės aktai. Juk net trečdalį Labanoro girios užima smulkios privačios miško valdos. Gaila, kad prasidėjus privatizacijai valstybė nepasirūpino Labanore išpirkti privačius miškus ir girią tvarkyti pagal vientisos tvarios miškininkystės modelį, pati rūpintis Labanoro pušų populiacijos atkūrimo kokybe. Gal net leista į šią unikalią girią atsikelti miško valdas iš kitų šalies teritorijų? Nedidelės privačios valdos nepalankios ir nepatrauklios miškų ūkio veiklai, todėl dažniausiai iškertamos ir paliekamos savaime atželti (aišku, yra ir išimčių). Miško atkūrimo kokybės, tinkamos priežiūros ir apsaugos reikalaujama tik iš valstybinių miškų valdytojų. Privataus miško savininkams tokie reikalavimai netaikomi: kas atžėlė, tas ir tinka, atsikūrusio miško priežiūra ir apsauga – jau ne valstybės, bet jo paties sąžinės reikalas. Keista, kad kovotojai už Labanoro girią nutyli svarbiausias – Labanoro pušų populiacijos atkūrimo ir išsaugojimo, pušies genetinio draustinio plėtros ir privačių miškų atkūrimo kokybės – problemas ar net vertingų miškų išpirkimo galimybes.
Todėl ir kyla abejonių, ar šis rūpestis nuoširdus.
