Šiųmečius rinkimus į Lietuvos Seimą laimėjo liberalių pažiūrų politikai, nors šalyje dar ne taip seniai buvo tik 12 nuošimčių tokios pasaulėžiūros rinkėjų. Šįkart tokių balsuotojų buvo kiek daugiau negu 15 procentų. Bet to užteko, kad dvi pačios svarbiausios valdžios šakos atitektų liberalams. Gal kas norės paprieštarauti, kad rinkimus laimėjo ne liberalai, o konservatoriai. Bet tai tik formalus prieštaravimas.
Kad jis formalus, nelieka jokių abejonių, kai sąžiningai atsakai į klausimą – tai kas gi yra TS-LKD partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis – konservatorius ar liberalas? Taigi, šitoj vietoj jokių abejonių nebeturėtų likti – laimėjo liberalai. Gerai tai ar blogai? Pamatysime, ir gana greitai. Tačiau bet kuriuo atveju bus ir gerų dalykų, ir nelabai. Tuos „nelabai“ atidėkime į šalį, nes per trisdešimt metų jų užtektinai matėme laimėjus bet kokios politinės pasaulėžiūros partijai. Todėl svarbiausia sutelkti dėmesį į tuos geruosius dalykus. Neabejoju, kad gerų dalykų mūsų šaliai ir jos visuomenei yra numačiusi kiekviena valdančiąją koaliciją sudarinti partija. Bet kas gi būtų svarbiausia tarp tų gerų dalykų? Atsakymas paprastas ir jau ganėtinai įsisenėjęs – maksimaliai naudingas ir efektyvus valstybės valdymas, kuriam neturėtų esminių priekaištų didžioji jos gyventojų dalis. Šita grandis jau daug metų yra pati silpniausia mūsų šalyje. Ir tą efektyvinimą reikia pradėti nuo ministerijų ir viduriniosios grandies valdininkijos. Pagaliau reikia gerai pasverti ir išmintingai nuspręsti, kiek ir kokių ministerijų reikia nedidelio ploto valstybei. Ar tikrai keturiolikos, kai gerokai didesnė Vokietija turi tik vos viena daugiau, o dar didesnė šalis – JAV – neblogai tvarkosi tik su septyniom analogiško rango institucijom? Šalia to būtina esmingai peržiūrėti valdininkijos skaičių ir jos atliekamų darbų reikalingumą bei efektyvumą. Neturėtų taip būti, kad už visuomenės pinigus valstybės institucijų žmonės ne padėtų spręsti natūraliai atsirandančias problemas, bet jas dar apsunkintų bei sukurtų naujų, su kuo neretai susiduriame šių dienų Lietuvoje. Jei dabartinių rinkimų laimėtojai sugebės tą padaryti ne savo partijų, o visos valstybės ir daugumos jos piliečių naudai, pelnys tikrą, o ne užsakytų reitingų pasitikėjimą ir pagarbą. Tuo pačiu bus plačiai atvertos durys Prezidento suformuluotam gerovės valstybės siekiui. Tiesa, tokios gerovės valstybės modeliui, kuriame ne keli nuošimčiai, kaip yra dabar, bet dauguma šalies gyventojų gali lengvai naudotis ir džiaugtis visais laisvo gyvenimo pranašumais. To mes tikrai norime. Bet ar naujai išrinkti valdantieji to norės ir ar sugebės tą padaryti? Matysim.
Pasitinkant metų sąvartą, šįkart ryškiai paženklintą koronaviruso užkratu, natūralu žvilgterėti atgal ir įvertinti besibaigiančiųjų sėkmes bei nuosmukius. Iš karto galime pasidžiaugti, kad mūsų ekonominiai rezultatai, nepaisant visų tekusių sukrėtimų, yra vieni iš geresnių Europos Sąjungoje. Jei nebūtume paveldėję istorinio atsilikimo, šiuo atžvilgiu būtų ir visai gerai. Neblogai laikėsi ir medžio Lietuva, pirmiausia – valstybinis jos segmentas. Jis greitai sujudo po pirmosios užkrato bangos, sėkmingai prisitaikė prie pasikeitusių sąlygų ir dirbo pilnu pajėgumu iki pat metų galo. Ekonominiu požiūriu gerokai prastesnė padėtis šiemet susiklostė privačios miškininkystės sektoriuje: mažėjo darbų apimtys ir beveik sustojo privačių valdų pardavimai – žmonės tebelaukia viruso pabaigos. Bet kalbinti specialistai sako, kad pavasariop turi pajudėti ir šitas segmentas. Taigi, besibaigiantys metai nebuvo blogi. Pasistenkime, kad ir ateinantys nebūtų prasti. Panašu, kad kitąmet medžio Lietuva skųstis taip pat neturėtų, nes nuo šių metų rudens pradėjęs didėti medienos poreikis, analitikų teigimu, išliks ir ateinančiaisiais. Pasak žinovų, šių metų vasarą vėl pradėjusi stambius medienos pirkimus iš Europos, Kinija ir kitąmet gerom kainom supirkinės atsinaujinančias žaliavas iš senojo žemyno.
Sveikų ir gražių artėjančių švenčių linkėdamas,
Albertas Žostautas
