Tiškevičių šeimos portretas

Andrius Marcinkevičius, muziejininkas / 2021-08-10 /
B. H. Tiškevičius Šamoni 1891 m.

Unikali paroda Kauno rajono muziejuje Raudondvario pilyje

Kitados kiekvieną dvarą sudarė ne vien pastatai ar žemės valdos, bet ir tie, kas čia gyveno bei dirbo. Pagrindiniai asmenys, aplink kuriuos sukdavosi dvaro gyvenimas, būdavo jo šeimininkai. Jų norai, tikslai ar pažiūros nulemdavo, kokie žmonės čia dirbs, kuria linkme klostysis ūkis, o kartais tapdavo dvaro nuosmukio ar pakilimo priežastimi. Dešimtmečius ar net šimtmečius rūmuose gyvenanti šeima sukurdavo tai, ką amžininkai vadindavo „namų dvasia“. Kiekviena nauja karta po savęs palikdavo kažką, kas įsiskverbdavo į baldus, sienas, į senus šeimos portretus, sukurdami nepaprastą pojūtį, kurį pajusdavo kiekvienas tik peržengęs rūmų slenkstį. Nors daugelis dvarų amžiams bėgant sunyko ar pakeitė savo paskirtį, tačiau kai kurių šeimininkų atvaizdai ir jų istorijos išliko. Tik įdėmiau įsižiūrėjus į jų veidus ir labiau įsiklausius į jų istorijas, galima pajusti dvasią vietos, kurią jie kitados vadino namais. 


Raudondvario dvaro rūmai iš šiaurės pusės 1909 m.

Raudondvario dvaras, kaip ir daugelis didikų rezidencijų, regėjo ne vieną šeimininką, visgi didžiausią įspaudą jo istorijoje paliko paskutinieji valdytojai Tiškevičiai. Dvaras jiems priklausė nuo XIX a. pr. iki XX a. pr., taigi net apie šimtą metų. Per šį kupiną įvykių laikotarpį Raudondvarį valdė keturi grafai Tiškevičiai: Mykolas (1761–1839), Benediktas Emanuelis (1801–1866), Benediktas Henrikas (1852–1935) ir Benediktas Jonas (1875–1948). Iš jų paskutiniai trys rūmus laikė savo pagrindine rezidencija. Būtent jų dėka dvaras buvo pagarsėjęs savo svetingumu, meno kolekcijomis, mecenatyste ir kultūriniu gyvenimu. Itin daug prie to prisidėjo grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius. Jis laikomas žinomiausiu Raudondvario valdytoju. Tokiu tapo ne tik dėl savo pilno nuotykių gyvenimo, bet ir dėl pomėgio fotografuoti. Iki šių dienų išlikusi gausi jo nuotraukų kolekcija išgarsino fotografą Lietuvoje ir užsienyje. B. H. Tiškevičiaus užfiksuotuose kadruose apstu scenų iš medžioklės, pasivaikščiojimų ar kelionių. Neretai šiose veiklose grafą lydėdavo jo vaikai Jonas, Edvardas, Elžbieta bei draugė Isabela. Išlikusios nuotraukos suteikia unikalią galimybę žvilgtelėti į mažai žinomą aristokrato šeimos gyvenimą. 


B.H.Tiškevičiaus dukra Elžbieta Vialos dvare

Nors B. H. Tiškevičių nuo pat gimimo supo prabanga ir turtai, jo gyvenime netrūko ir iššūkių. Jis gimė 1852 m. Nemėžio dvare, netoli Vilniaus, Vandos Marijos Sofijos Tiškevičiūtės – Tiškevičienės ir Mykolo Tiškevičiaus šeimoje. Ilgai lauktas kūdikis buvo vienintelė poros atžala. Naujagimio atsiradimas šeimoje buvo džiaugsmingai sutiktas ne tik Nemėžyje, bet ir Raudondvaryje. Deja, šeimyninę laimę nutraukė tragedija. 1854 m. džiovos pakirstas mirė Henriko tėvas, o 1860 m. mirė ir motina. Nesulaukęs net dešimties metų Henrikas neteko abiejų jam svarbiausių žmonių pasaulyje. Benediktas Emanuelis Tiškevičius, vos gavęs žinią apie savo dukros mirtį, perėmė anūko globą į savo rankas.


Tiškevičiai su svečiais prie Raudondvario rūmų bokšto 1896 m.

Suaugęs Henrikas greitai atrado savo pašaukimą kelionėms, laivybai ir fotografijai. Šie trys pomėgiai grafą lydėjo visą gyvenimą. Jausdamas didžiulį troškimą pamatyti kraštus, apie kuriuos buvo tik skaitęs ar girdėjęs, Henrikas didžiąją gyvenimo dalį praleido keliaudamas. Vykdamas iš vienos šalies į kitą jis aplankė daugelį Europos miestų, nuvyko į Afriką, Šiaurės Ameriką, Artimuosius Rytus bei Aziją, kur gyveno net keletą metų. Daugelyje savo nuotraukų grafas įamžino matytus vaizdus, o vėliau juos eksponavo tarptautinėse parodose. 


Raudondvario dvaro rojaus sodas

Po Pirmojo pasaulinio karo B. H. Tiškevičius persikėlė į Pietų Prancūziją, Mentoną, kur sulaukė senatvės. Čia jį globojo dukra Elžbieta su žentu. 1935-aisiais, būdamas 83-ejų, Benediktas Henrikas Tiškevičius mirė. Jo kūnas palaidotas šalia motinos, Nicoje.

***

2021 m. liepos mėnesį Kauno rajono muziejuje (Raudondvario dvare), Šiaulių fotografijos muziejuje bei Vilniaus paveikslų galerijoje atidarytos trys parodos su grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) fotografijomis. Tai unikali galimybė išvysti dar nerodytas Lietuvoje nuotraukas ir žvilgtelti į asmeninį aristokrato gyvenimą.