Tai, kas Vakarus visu nuožmumu niokoja jau gerą dešimtmetį, – taip vadinama progresyvi, o iš esmės – susinaikinimo – ideologija, – labai konkrečiai kiekvieną mielą dieną pradėjo reikštis ir Lietuvoje. Tiesą sakant, pradėjo nuo pat paskutinių rinkimų į Seimą praėjusių metų spalio pabaigoje. Sakyti vieną, daryti kitą, priešinti įvairas visuomenės grupes, valstybinę kalbą stumti iš viešosios erdvės, ardyti valstybės vientisumą ir siekti sukurti atskirus regioninius darinius tautinių bendrijų pagrindu, iškelti vienos grupės tikras ir tariamas teises virš visų kitų grupių teisių, siūlyti antikonstitucinių įstatymų projektus, keisti moksleivių mokymo programų turinį ir pačias programas, prisidengiant kilniais tikslais prastūminėti Stambulo konvenciją, nors ir dabar netrūksta galiojančių įstatymų dėl smurto prieš moteris ar vaikus ir kt.
Ir visa tai kyla iš „progresyvios“ pasaulėžiūros, tiksliau – pasaulėžiūrinio marazmo, labai panašaus į dar ne taip seniai pergyventą sovietinį marazmą. Tas progresyvus marazmas dabar kaip maras nesustabdomai plinta po visą Vakarų pasaulį ir jau baigia užtvindyti ir mūsų valstybės svarbiausias institucijas. Gal tik Prezidentūra dar laikosi. Tačiau visai nenuostabu, kad buvome tokie neatsparūs šiam užkratui. Nuo pat A. Kubiliaus įsigalėjimo konservatorių partijoje šalyje nuosekliai mažėjo konservatizmo ir daugėjo labai artimo „progresyviajai“ ideologijai šiuolaikinio liberalizmo. Tiesa, ilgą laiką to nenorėta pripažinti ir veidmainiškai buvo laikomasi senųjų pasaulėžiūrinių iškabų. Tačiau po paskutinių Seimo rinkimų išgyvenome staigų kaukių nusimetimo tarpsnį, ir valdančiojoje daugumoje pasaulėžiūriškai beliko gal tik kokie trys konservatoriai, o visi kiti su didesniu ar mažesniu pritarimu nesunkiai randa bendrą kalbą su džiaugsmo partijos – pagrindinės šio užkrato skleidėjos Lietuvoje – ideologija. Jau įsitikinome, kad ta naikinanti pasaulėžiūra be jokių skrupulų šluoja viską iš eilės – demokratinę valstybės santvarką, jos Konstituciją, lietuvių kalbą, prigimtinę šeimą, švietimą ir visa kita, kas prieštarauja tos ideologijos skleidėjų supratimui ir tikslams. Bet kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Tuo pagrindu Lietuvoje gimė „Šeimų gynimo maršas“. Gegužės 15 d. įvyko pirmasis maršo žygis per šalį, Vilniaus Vingio parke suburęs tūkstančius Lietuvos piliečių (organizatorių duomenimis – 20 000-25 000, o, pridėjus renginį stebėjusius internetu, skaičiuojama iki pusės milijono).Po Sąjūdžio mitingų tai buvo pirmas toks skaitlingas žmonių, labai aiškiai žinančių dėl ko, susibūrimas. Jo nesustabdė ir tebegaliojantys pandeminiai ribojimai, ir šmeižikiška propaganda iš visų pašalių. Žmonės su valstybės vėliavomis suvažiavo į sostinę aiškiai ir garsiai pasakyti: gana naikinti mūsų valstybę, mūsų kalbą, mūsų šeimas ir mus pačius, prašome laikytis Lietuvos Konstitucijos, kurios niekas neatšaukė ir niekas neturi teisės ją pažeidinėti; Konstitucijos pakeitimai ir sprendimai dėl svarbių pasaulėžiūrinių klausimų gali būti priimti tik referendumo būdu. Tądien protesto mitinge Vingio parke buvo priimtas kreipimasis į Prezidentą G. Nausėdą dėl Stambulo konvencijos ir Dekreto dėl jos teikimo ratifikavimui atšaukimo, ministrų E. Dobrovolskos, A. Dulkio, A. Armonaitės atleidimo iš pareigų. Buvo priimti ir trys reikalavimai: LR Seimo pirmininkei V.Čmilytei-Nielsen – nesvarstyti Seime Stambulo konvencijos ratifikavimo, neteikti svarstymui Seime Partnerystės įstatymo projekto, nesvarstyti ir išbraukti iš Seimo darbotvarkės narkotinių medžiagų vartojimo įstatymo projektą, nedelsiant išbraukti iš Seimo darbotvarkės Tautinių mažumų įstatymo projektą; LR Premjerei I.Šimonytei – nedelsiant, bet ne vėliau kaip iki birželio 1 d., atšaukti iš Vyriausybės teisingumo, sveikatos apsaugos, ekonomikos ir inovacijų ministrus, nedelsiant nutraukti menkiausias priverstinio pobūdžio medicinines intervencijas prieš šeimas; LR Seimo nariams – nedelsiant iš pareigų atšaukti Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką T. V. Raskevičių, iki birželio 1 d. atšaukti iš pareigų LRT generalinę direktorę M. Garbačiauskaitę Budrienę. Teisėti ir pagrįsti reikalavimai išsakyti. Žygio dalyvių ryžtingu nusiteikimu, jei nebus jokio judesio ta kryptimi, bus daromi kiti protesto veiksmai, įtraukiant dar daugiau neabejingų savo valstybės likimui piliečių.
